Prakalba į politikos Olimpo dievus: apie tai, kas iš tiesų svarbu

Ne vienas aukštas pareigas užimantis valstybės pareigūnas Lietuvai ir jos žmonėms prieš kelias dienas, minint vasario 16-ąją, linkėjo ryžto, vienybės ir atsakomybės. Ne vienas sveikino šeimą, draugus ar pažįstamus su valstybės ir valstybingumo kaip politinės brandos ir pilietinės tvirtybės diena. Ne vienas antradienį stovėjo po Lietuvos vėliava, piešė ją ant skruostų, giedojo jos himną bei sveikino valstybę su gimtadieniu, fotografavosi ir šypsojosi. Ir tikrai ne vienas stebėjosi, kokios minios plūdo į Simono Daukanto aikštę, spaudėsi Pilies gatvėje prie Signatarų namų, buriavosi miestų ir miestelių aikštėse.

Tądien visi alsavo vienybės – tiek tikrosios, tiek suvaidintos – ritmu

Išaušus trečiadieniui, visi grįžo prie įprastinės rutinos, socialiniai tinklai nusidažė įprastinėmis spalvomis, vėliavos buvo padėtos į stalčius, o vienybė politinėje dykumoje išnyko kaip miražas. Strateginis valstybės ateities kūrimas buvo atidėtas, valstybės pareigūnų sveikinimuose užkoduoti linkėjimai išsileido tarsi trispalviai balionai, spalvas nuo skruostų nuplovė pavasarinis sniegas, o himnas, nors ir neeiliniu formatu, ir vėl grįžo į Lietuvos Respublikos Seimo plenarinių posėdžių salę.

Ir čia nieko nuostabaus. Dar nebuvo taip, kad po vienos dienos neišauštų kita, kad po džiaugsmingo vakaro, neateitų kasdienis rytas, nepagailėjęs saulės šviesos, kartu ir nepasigailėjęs – liepęs grįžti prie kasdienių darbų ir kasdienių iššūkių, užmirštant šventinę vienybę, ryžtą ir atsakomybę.

Būtent to pastaruoju metu ypač trūksta Lietuvos politinėje padangėje: vieniems politikams trūksta politinės valios, kitiems – visuomenės paramos, tretiems – susitelkimo.

Valstybės gyventojai nepasitiki valstybe

Tai pirmiausia rodo statistika. Pagal šiais metais pateiktus duomenis, LR Seimu – svarbiausia piliečių interesus atstovaujančia institucija – nepasitiki daugiau kaip 55 proc. gyventojų, LR Vyriausybe – ūkinius valstybės reikalus tvarkančia institucija – daugiau kaip 30 proc., teismais – apie 27 proc., savivaldybėmis – daugiau kaip 20 proc. apklaustųjų.  Trumpai tariant, įvardinta dalis žmonių geriau nutrauks ryšį su minėtomis institucijomis nei įsitikins, kad jos gali būti reikalingos.

Panašią situaciją turime ir su dalyvavimu rinkimuose, reprezentuojančią žmonių, žvelgiančių į politikos Olimpo dievus iš apačios. Į rinkimus balsuoti ateina vidutiniškai apie pusė, o  kartais ir dar mažiau šalies piliečių. Jaunimo tarpe – tik kas ketvirtas atlieka savo pilietine vadinamą pareigą. Natūraliai kyla klausimas, ar netaps šiandieninė jaunoji karta populizmo proveržio auka?

Augant nepasitikėjimui, neišvengiame ir emigracijos – paskutinio žingsnio nusivylimui įprasminti. Galima burti iš kavos tirščių, ieškant emigracijos priežasčių, bet svarbiausia ir tikroji jų – žmogus negali išpildyti savo lūkesčių ir svajonių, negali besąlygiškai pasitikėti valstybe bei nejaučia pasitikėjimo iš jos pusės. O išvykęs svetur, nenori grįžti, nes kažkodėl nesijaučia laukiamas ir reikalingas.

Politologai sakytų, kad pasitikėjimas lemia valdžios efektyvumą, o kadangi jis tikrai nedidelis, nukenčia labai didelė valstybės vykdomų funkcijų, tokių kaip aiškus visuomenės interesų atstovavimas, sprendimų priėmimas, strateginis valstybės ateities koordinavimas.

Trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių

Klausiate, kodėl nepasitiki? Dėl įvairių priežasčių. Bet jos galiausiai susiveda į atsakomybės trūkumo problemą.

Iš valstybės kiekvienas pilietis tikisi politinės atsakomybės – bet čia į sceną įžengia Druskininkų savivaldybės meras ir jo trupės aktoriai, tikisi finansinės atsakomybės – bet čia uždanga pakyla ir matome Darbo partijos spektaklį bei Žemės ūkio ministeriją, tikisi atsakomybės prieš sąžinę ir visuomenę – bet čia nusilenkia Sveikatos apsaugos ministrė.

Suprantu, jog tai tik smėlio smiltys politinėje arenoje, bet jos nesupranta viešumo ir atvirumo paslapčių, žaidžia emocine visuomenės korta. Ir žaidžia sau, o ne valstybei, kuriai prieš rinkimus žadėjo meilę, rūpestį ir ištikimybę – visa tai virto atsakomybės parodija.

Reikia tik labai nedaug – drąsos ir daugiau pozityvumo

Artėjantys rinkimai – tik akmenukas pasiaiškinimų pilname bate. Tam, kad priimtume svarbius žmogui, piliečiui, visuomenei, valstybei sprendimus, reikia ryžto ir atsakomybės suvokimo. O rezultatyvumas pozityviąja prasme būtų nepalyginamai didesnis.

Pavyzdžiui, patvirtinus naująjį socialinį modelį, galėtume pagaliau išeiti pietauti ne po 4 darbo valandų, o po 3 ar 6 darbo valandų, lanksčiau derinti darbo grafiką ar jį dalintis su partneriu, paprasčiau nutraukti ar pratęsti darbo sutartis, lengviau įsitvirtinti darbo rinkoje, sumažinti tiek jaunimo, tiek bendrąjį nedarbą ir sulaikyti nors dalį emigruojančių piliečių.

Atnaujintas jaunimo politikos pagrindų įstatymas atneštų naudą daugiau kaip kelioms dešimtims tūkstančių jaunų žmonių, aktyviai prisidedančių prie valstybės ateities kūrimo, o įgyvendinta balsavimo internetu būdu galimybė padidintų rinkiminį aktyvumą, pasitikėjimą valdžios institucijomis bei sugrąžintų tūkstančius užsienio lietuvių prie “balsadėžių” ir įgalintų aktyviai reikšti nuomonę.

Politikai, natūralu, kad bijo klysti. Siekdami to išvengti, į pagalbą telkiasi komisijas ir darbo grupes, ekspertus, abejoja ir galiausiai ieško atpirkimo ožių arba nukelia viską rinkimams. Taip lengviau, bet tikrai ne geriau. Stabilių sprendimų visuomenei reikia čia ir dabar.  Jei politikai apsiautų verslininko ar darbdavio batus, suprastų, jog nei vienam darbuotojui nesinori nuo realių rezultatų ir problemų sprendimo bėgančio viršininko, dirbančio nuo ataskaitinio laikotarpio pradžios iki jo pabaigos.

Nesvarbu, kad ten, aukštai, nesvarbu, kad dievai – tikslas yra savo pareigas atlikti iš esmės, ne nuo kadencijos iki kadencijos. Nepriklausomai, ar rinkimai ryt, ar po 9-erių mėnesių.

“Skaldyk ir valdyk”

Tai kadaise Romos imperatoriaus Julijaus Cezario naudota frazė, pasitarnavusi kaip galios telkimo, valdžios išlaikymo, lengvo įėjimo į istoriją priemonė. Šiais laikais, modernioje valstybėje ši valdymo koncepcija neturėtų tapti strategine.

Kas prasmingiau: ar “Laisvės premijai” ir jos įteikimui suteikti prasmę, apdovanoti tuos, kas verti, tuos, kam rūpi, kas nusipelnė, ar prisiminti senas skriaudas, grįžti prie atgyvenusios “komunistas” etiketės? Ar suteikti atvirumui šansą ir leisti opozicijai kalbėti, ar užrakinti balsus, rinktis mažesnį blogį vietoje didesnio? Suvienyti Lietuvą mylinčius, jos pasiilgusius ir dėl jos vienybės bei stiprybės kuriančiuosius, ar nustumti į šalį, kaip nereikalingus, kaip nutolusius, kaip nesuprantančius ar nesuprastus?

Atėjo pats metas pasitikėti žmonėmis, jų laisve ir savarankiškumu, jų sprendimais kurti ir tobulinti savo valstybę. Vienybės poreikis yra gyvas ir jo taip lengvai neužgesins nei artėjančių rinkimų šešėlis, nei pabaisos iš Rytų ar vidaus. Juk ne veltui tiek mūsų šventėme valstybės gimtadienį, juk ne veltui kadaise susikibome už rankų Baltijos kelyje, stovėjome prie Seimo žvarbų sausį, juk ne veltui susivienijame pilietinėms akcijoms, kuriame Lietuvai, rūpinamės ja kiekvieną dieną mintimis, žodžiais ir darbais.

Politikos Olimpo dievai privalo baigti žaidimus ir atsakingai žvelgti į priimamus sprendimus, suprasti, jog jie nėra vienalaikiai, jog svarbūs ne tik LR Seimo ar kitoje posėdžių salėje. Galiausiai žodžių karą reikia baigti, jo neįmanoma laimėti, jeigu nėra dirbama sprendimų mūšiuose.

Lietuva yra tai, ką turime brangiausio, ir tik nuo mūsų priklauso, ar turėsime, ką išsaugoti.

Lietuvos liberalus jaunimas – savarankiška ir nepriklausoma jaunimo nevyriausybinė organizacija, vienijanti liberaliai mąstančius jaunus žmones visoje Lietuvoje. Misija – skleisti laisvės ir teisingumo idėjas esant bet kokiai politinei aplinkai, aktyviai veikiant tiek Lietuvoje, tiek globalioje pasaulio erdvėje.

 

Mantas Šnioka

LLJ Pirmininkas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: