Prasideda magiškieji – dvyliktieji – metai
Kiek save pamename, stojus naujiems metams, visada reikdavo laiko, kad priprasti rašyti naują datą. Dabar reikia įprasti rašyti 2024. Iš tikro, šiuo atlanku pradedame skaičiuoti dvyliktuosius projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ metus. 12. Magiškas skaičius: laikrodžio skalėje tiek valandų, metuose mėnesių, brolių, juodvarniais belakstačių, tačiau – ir apaštalų…
Pirmieji į Tribūną kopia Panevėžio 5-osios gimnazijos jaunieji kūrėjai. Pirmą kartą projekto istorijoje visas(!) atlankas paskirtas jiems. Taigi, kaip ir su kuo prasideda sezonas?
Susimąsčiusi Austėja. Taupus tekstas, ir labai svarbūs jauno žmogaus išgyvenimai. Žodžiai jiems nusakyti randasi čia ir – būtinai – dabar. Skaitai ir pajunti, kaip apima tokios pat jaunosios kūrėjos pajautos.
Visiškai kitoks Rokas. Jis it padūkęs žaidžia žodžiais, kartais net nebespėji su mintimi, kuri vystoma, vystoma, o paskui pasislepia, ir tada iššoka netikėtai su visiškai kitokiu emociniu krūviu. Ne veltui pats jaunasis kūrėjas išsitaria: „Man patinka kurti, / Žodžius į magiškas eiles suburti“.
Tų, kurie seka projekte dalyvaujančių jaunųjų kūrėjų veiklą, pažįstama Marija šiandien Tribūnoje su meilės lyrika. Ne tos, drugelių apsėstos, vėjelio nugairintos ir ne švelnių žodelių apdainuotos, o aistringos, net skaudžios. Nepatirtos, bet laukiamos.
Literatų darbus šįkart praturtina jaunosios dailininkės Austėjos Gurklytės iliustracija.
Jaunuosius kūrėjus pastebėjo Panevėžio 5-osios gimnazijos mokytojos Laima Kuodienė ir Nijolė Žičkaitė.
Skaitykime. XII sezoną skelbiame pradėtą!
Liucija Grinkaitė (11 kl.)
„Liucija – poetiška, trapi, lyriška, meniška siela, o kartu stipri, valinga asmenybė. Tokią Liuciją pažįstu ne tik aš, bet ir daugelis. Jos kūrybiniai bandymai patraukia savo atviru nuoširdumu. Tai tarsi maži dienoraštiniai ar eseistiniai etiudai iš širdies,“ – mokytoja Laima Kuodienė.
***
Aš dažnai nebematau prasmės savo žodžiuose kaip ir savo gyvenime. Man reikėtų ieškoti gyvenimo prasmės, kelti klausimus, svarstyti, samprotauti. Kad parašyčiau kažką turiningo. Bet kokia prasmė kelti vieną ir tą patį banalų ir nuvalkiotą klausimą – šiaip sau, dėl įdomumo? Mane juokina žmonės, keliantys tą klausimą, bet neieškodami atsakymo. Jie siekia išsiskirti ir pakilti aukščiau už tave, bet kokia prasmė kartoti tą patį klausimą po nosim, kai tai tampa tavo gyvenimo būdu ir didžiausiu išskirtinumu. Jei bent vienas nors kruopelytės atsakymo ieškotų, jei nors vienas išdrįstų ir pabandytų į tai atsakyti, jei nors pabandytų suprasti, kas jiems teikia laimę, – pasaulis iškart virstų geresne vieta. Kokia prasmė ieškoti gyvenimo prasmės, jei tave domina tik subjekto išorė? Jos nerasi tuščiuose žodžiuose ar kimšdamas ančių pilvus baltos duonos trupiniais.
***
Kava vėsta, bet jos skonis išlieka nepakartojamas. Tai tikriausiai tas saldumas, kurio man trūksta tamsiomis dienomis, kaip švelnaus ir šilto apkabinimo. Kava baigėsi, bet tikrai ne mano mintys. Norėčiau nusipirkti dar vieną puodelį kavos, bet nebeturiu pinigų. Dangus pamažu praranda skaisčią spalvą (aišku, jei pilką galima pavadinti skaisčia), darosi tamsu, bet labai pamažu. Aš sėdžiu prie vėsaus lango, o šviesos kavinėje tampa ryškesnės, tai tik dar kartą paliudija, kad lauke temsta. Man darosi šalta. Šiurpai bėga aukštyn – žemyn mano stuburu. Kava kaip svaigalai, o man dabar lyg abstinencija. Kol gėriau ją, pasaulis švietė kitomis spalvomis, o su paskutiniu gurkšniu pradėjo temti dangus. Ko jie deda į tą kavą?? Turėčiau ruoštis biologijos kontroliniam, atsiskaitymus rašome kiekvieną dieną. Kitą savaitę tas pats mirties nuosprendis. Siaubingai noriu pagroti pianinu. Šiandien eisiu į muzikos mokyklą, bet ką tik supratau, kiek darbų turiu padaryti. Rūpesčiai tarytum šlapio smėlio maišai užgriuvo ant manęs; užgulė mano pečius, guli ant mano galvos. Jei paklaustum manęs – dėčiausi, jog juos jaučiu. Staiga mintys nebetelpa mano galvoje. Ar tai susiję su palaipsniui tamsėjančiu dangumi? Mes kraustomės. Bute daiktų beveik nebeliko.
***
Girdėjau iš draugų, kaip jie apleido savo mylimiausią mokslą ir šitai man taip skaudu girdėti. O aš apleidau savo rašymą. Skaudu tai pripažinti, skaudu su tuo sutikti. Tai tapo keista tendencija tarp mano bendraamžių – apleisti tai, ką myli. Paleidžiam tai, kas mums labiausiai patinka, kas teikia mums didžiausią džiaugsmą. Kodėl? Kodėl mes šitaip darom? Nes skiriam per daug laiko kitiems, nemylimiems, bet būtiniems dalykams? Ar dėl to, kad esam per daug išvargę? Išvargę stengtis, išvargę gyventi, išvargę tylėti ir taikstytis. Išvarginti bejėgiškumo, išvarginti aplinkybių? Išvarginti nerimo ir nuolatinio spaudimo, išvarginti vieni kitų ir pavargę priekaištauti. Ar dėl to mes paleidžiame tai, ką taip stipriai šalia savęs laikėme? O gal mes radome kažką geresnio? O gal mes išblaškyti? Tikriausiai taip. Tikriausiai esame išblaškyti naujų emocijų ir naujų jausmų, išblaškyti naujų žmonių ir jų kalbų, išblaškyti bereikšmių užsiėmimų ir mūsų pačių ydų, kurios atsiveria būtent tada, kai mes apleidžiame tai, ką mylime.
***
Kaip nekenčiu, kai vieną akimirką ramiai gyveni, o kitą rūpesčių ant galvos neišlaikai. Kaip nekenčiu, kai vieną akimirką džiaugiesi vakaru, o kitą – jaudiniesi dėl rytojaus. Kaip nekenčiu, kai vieną akimirką jauti vėją plaukuose, o kitą – tik nerimą ir tamsą.
***
O šaltis buvo toks, kad sniegas man po kojomis čežėjo, aš įsisiautusi į ploną ploną paltą, sugriebusi prie krūtinės jį. Palinkau į priekį, o iš burnos man ėjo garas. Speigas suspaudęs mano skruostus, kojas surakinęs, o pirštai jau atgrubę ir sustingę. Klampojau per tą purų sniegą. Aš ilsdavau per greit ir per dažnai
Man norėjos užpustytai būti po sniegu, kad bent kokie pūkai apgaubtų mano sielą. Nuryti seilių negaliu, o mano meilė, mano žodis sustingo nepalikdami žymių.
***
Praėjo daug laiko, kai paskutinįsyk rašiau ir aš tuo nei mažiausiu protonu, neutronu ar elektronu nesidžiaugiu. Žinau, kieno tai kaltė, bet, tarkime, kad versti kaltę kitiems – iracionalu. Galbūt tuomet teisme derėtų visiems kaltę pasidalinti po lygiai. Rožės ant mano stalo jau vysta, tačiau krūmas už lango žaliuoja. Atėjo pavasaris. Nesibeldė, o ėmė ir tiesiog įėjo pro duris. Jau balandis. Žvelgiant atgal į įvykius, rodos, jog jie buvo prieš amžinybę, bet žvelgiant į priekį – laiko taip maža. Maža ramybės, maža stabilumo ir norisi trankyti galvą į sieną. Susimąstau, ką aš labiau myliu – pavasarį ar rudenį? Gaila, obuolių pavasarį maža, maža kaip ir mano esybės, maža kaip ir mano tvirtumo. Pavasariai žydi, pavasariai teka, pavasariai sprogsta, pavasariai čiulba. Tik ne mano mintys. Visiems taip gera ir šilta, o man taip nyku. Paleisti paukštelio, laisvo, nerūpestingo, iš narvo neleidžia mano sąžinė. Verčiau ji jį kankins ir nei pati eis miegoti, nei jam leis. Ir jis blaškysis be miego, be vietos narve iškamuotas. Kai duris atvers kas jam, pritrūks tam paukšteliui jėgų.
Rokas Daugėla (12 kl.)
„Aš kuriu eilėraščius, kurie padeda man pabėgti nuo tikrovės. Juose galiu sukurti savo mažą pasaulį – nesvarbu, ar jis tobulas, ar labai smerkiantis. Kartais rašau iš idėjų, kurios šauna į galvą, kai kada – apie nakties sapną ar privalomus 36 autorius. Esu labai kritiškas savo parašytiems tekstams, nes ne visada pavyksta įgyvendinti idėjas ar esmingai jas atspindėti. Aišku, sukuriu eilių ir apie meilę, bet dabar jau mažai apie tai beparašau…“
„Mane maloniai nustebino Rokas, kai prieš vasaros atostogas padavė užrašų knygelę su parašytais eilėraščiais. Skaičiau juos ir įžvelgiau tekstuose aštrų vidinį skausmą, nuotaikos slogumą. Suprantu, kodėl mokinį žavi Liudas Vasaris iš V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ ar itin patraukia savo išskirtinumu Merso, atskleistas A.Kamiu romane „Svetimas“. Rokas bręsta kaip tikras skaitytojas, mylintis popierinę knygą. Jo santykis su skaitomu tekstu kritiškas: mokinys turi savo nuomonę, dažnai pateikia probleminių klausimų. Linkiu, kad šias vertybes Rokas laikytų pamatinėmis visą savo gyvenimą,“ – taip rašo mokytoja Nijolė Žičkaitė.
Nakties sapnas
Atsibundu aš nakčia,
nes kankina klausimai:
kas pajudina numirusius
ir graikų mitų kankinius,
kas jiems duoda tų jėgų,
kad ištvertų tiek agonijos kančių,
iš kur jie gauna tos drąsos,
kad galėtų bėgti tarp rasos?
Kai senolis kapą kasė,
man labai gražiai pasakė:
„Čia matai tik rūką balkšvą,
o pasižiūrėjęs įdėmiau, ir spalvą pilką,
mat gal tu matei tą medį žalią,
bet nepastebėjai jo kamieno rudo.
Ak ,vaikyti, nepatyręs tu esi.
Jaunas, kvailas – dar išmokt gali.
Juk ir man, senam, geram poetui, sunkiai sekasi sonetai.“
Suprantama: senukui tik kapai,
aš likau gulėti šalimai.
Gal tai ir skaudės kiek nors,
bet nekrisiu aš žemai,
šoksiu nuo kvailos minties
ant karštos, labai įsimylėjusios mirties.
Na, laikas šokti išdidžiai –
juk tai buvo senio žodžiai paskutiniai,
mat užstrigo kai kurie sonetai.
Atlėkiau net nesumokėjęs tai kometai,
pagaliau senovės kūriniuos aš klaidžioju,
154-ąjį taip sunkiai išnarplioju
ir taip su autorium bendrauju artimiau.
Ak atsikėliau pagaliau!!!
Ai, čia tik tas pats diedukas guli,
o ten išvis Šekspyras tupi.
Jie abu kažką mani murma,
ir po to abu kartu panosėj burba.
Atsisukęs į mane, jis taip gražiai pasako:
„Vaike mielas, nieks nesupranta,
žvaigždės net nežino, kas yra Šekspyras
ir karste ten gulintis Drakula vampyras.
Tu turbūt paklausi, ar aš atsikėlęs pagaliau,
bet pažvelki tu savin giliau
ir rytojaus dieną tu suprask,
o vakar dieną tu pamiršk.
Aš tau padėsiu tą daryti
ir sunkių naštų atsikratyti,
siūlau aš tą padaryti tuojau pat,
kad pamatytum grožį, kuris čia pat“.
Ką jis ten sau murma?
Žvaigždės čia gražiai sau žiba,
Opa, čia žuvelės plaukia, o kai kam ir kimba.
Aš manau, kad vilkai čia taip gražiai sustaugia…
Ar manęs, vaikine, tu klausai?
Ar kaip visada po dausas skraidai?
Ak, ir aš norėčiau vaiko,
kad kažkaip nejausčiau saiko…
Alio?
Alio!!!
Na, dabar kiek pagalvojus, gal ir raudona,
bet kad ne, norėtųs man geltonos,
žinau atsakymą, kad ne juoda,
o tuo labiau – ne žalia…
„Vaike, ar manęs klausai?
Ar tu save dar bematai?“
Seni, jau atsibudau,
Aš tokį paprastą atsakymą radau.
Laikas man tave palikti su Šekspyru
ir ten nusigėrusiu vampyru.
Ar atsakysi man, kas tu esi?
„Ak, vaikeli, aš – tai tu, o kas tavo viduj“.
Na, ir diedas tu – tai kaip košmaras,
gal tu būsi koks iš butelio išlindęs džinas?
Mano noras būtų atsibusti pagaliau
ir pradėt žiūrėt į viską bent kiek nors naiviau.
Tavo svajų aš nepildysiu,
bet prieš tau atsibundant pasakysiu:
„Sūnau, mes abu juk žinom, jog nėra lengvų kelių ištarti: aš tave myliu…“
Likimo ranka
Bijau sakyt, kad aš poetas,
Rimuojamų eilių kūrėjas.
Jei tiksliau – tai meilės,
Kaip dėl jos man tįsta seilės.
Man patinka kurti,
Žodžius į magiškas eiles suburti.
Daug ko nesakau žmonėms,
Mažai ką nusiunčiu draugams.
Bijau sakyt, jog aš esu poetas,
Lyg kitiems tai būtų anekdotas.
Ne kartą aš galvojau mesti,
Daugiau eilių neberašyti.
Bijau, kad kažką paversiu nemirtingu.
Man labai ypatingu.
Nenoriu aš turėti tokį statusą,
Kaip Maironis, Nėris ar Kudirka.
Taigi žinia tik viena,
Labai ji paprasta:
Neleisk šitam berneliui,
Dar būnant paprastam poetui,
Tave įsimylėti.
Prašau tik vieno – man neleisti,
Kad dėl emocijos netyčia tapčiau nemirtingu…
Autobuso berniukas
Mergina, kurią įsimylėjau,
Apie ateitį kartu svajojau.
Dabar ją myliu mažiau,
Nenoriu kurt scenarijų daugiau,
Skaudinti save
Jog neturėsiu aš tavęs,
Kaip mylimo žmogaus
Ar draugo brangaus.
Autobuse mes susitikę,
Abudu Mykolaičio-Putino romaną pamilę,
Kalbėjome važiuodami,
Emociukus piešdami.
Vieną jų ant ženkliuko aš uždėjau.
Gimtadienio proga padovanojau.
Tik jais mes ir bendraujam,
Abu po gyvenimą klajojam.
Noras vienas – pabūti su tavim ilgiau,
Įsiliet į vienas kito mintis giliau.
Kaip gaila, jog berniuką tu turi
Ir be galo jį myli.
Šias paslaptis turiu viduj aš slėpt,
Prie tavęs jų net neišplepėt,
Kad ir kaip man širdį spaustų
Nuo tavo rudų akių,
Labiausiai man patinka,
Net širdžiai miela,
Kai iš tavo lūpų išgirstu:
„Autobuso berniukas…“
Marija Vaičikonytė (12 kl.)
„Jos kūryba lyg savotiška magija – kažkas užburia, užkabina, įtraukia… ir negali pasakyti kas. Su kažkuo tapatiniesi, kažkas nustebina, kažko nesupranti, bet jauti ir gylį, ir gelmę, ir tikrumą… Manau, Marija pagauna tai, ką gali tik poetas…“ – rašo mokytoja Laima Kuodienė.
TOKSIŠKI SANTYKIAI
Ar tu cigaretė?
Nes tavo skonis vienas ir tas pats
Taip tu smirdi, visi žino kada
aš pabūnu su tavim,
tu toks estetiškas ir kietas.
Aš nemėgstu to kvapo,
gal geriau…
Elektroninė cigaretė?
Ji turi daug skirtingų skonių
Jei būčiau su ja
maloniai kvepėčiau, niekas nesužinotų,
kad vis būnu su ja/jomis.
Jos neestetiškos ir visai neprimena
tos retro atmosferos, kietumo.
Ir…
Ir aš žinau.
Kad nei vienas man
nepatiks,
mane jie tik žalos, bet aš stengsiuos
kurti fantazijas
ir galiausiai jomis nebetikėsiu.
Aš. Nebenorėsiu tavęs rūkyti.
Nes mano plaučiai pavirs anglim.
Mano širdis nenurims plakti.
Krūtinę spaus nerimas.
O pati nuolat sudrebėsiu nuo vėjo gūsio…
GYVENIMAS – FILMAS
Man kartais keista, kai sakai,
kad neverta pykti dėl menkniekio…
Gal tu ne taip supranti
dėl ko įsiskaudinu,
bet oi skauda velnioniškai
Kai mintys apie tave ne ramina, o žudo.
Vis dar jaučiu galvos skausmą nuo verkimo, drebulį kūne.
Vis dar tave stipriai myliu
Ir žinau, kad tau baisu dėl manęs
Ar aš atlaikysiu tave.
O aš vis dar netikiu, kad tu atsakysi
už savo žodžius, teiginius ir veiksmus
Kad neprisidengsi vien “bloga nuotaika”
Kad bendrausi su manim
Ir kalbėsies su manim kaip kad tada
Kai vos susipažinom…
Kalbėjimas gydo…
O man taip stipriai skauda galvą!
Verkti nieko, bet aš kūkčiojau!
Gal vaistai muša į galvą?
Net nežinau, bet bijau.
Bijau, kad TU
Vis tiek pasirinksi skaudinti mane.
Kol kas aš tikėsiu tavimi ir palaikysiu,
nes per šitą skausmą supratau,
Kad visgi myliu tave labai
Ir kad aš esu beprotė,
Ir tokia būsiu ateityje,
Gera ir išmintinga beprotė,
kuri nebijo savo gyvenimo
paversti filmu…
Ak, kaip mes mėgstam filmus.
DAINA
Išmokau dainuoti širdimi
Išmokau akyse išsakyt žodžius
Išmokau kūnu parodyti jausmus
O garsas tik užpildo spragas
Stoviu viena, pavargus, bet negaliu nutilt
Stoviu viena, šalia daug žmonių
Tokių pat kaip aš
Tik dar gal dar labiau sutrikusių nei aš
Kai jų kūnai juos išduoda,
o laimė tik apgaulė…
Ar tai tikra?
Tavo veidas…
Aš jo neprisimenu
Prisimenu, bet jis susilieja
Lyg būčiau be akinių
Matau tavo veido išraiškas
Grimasas, bet veido – nematau
Įsimylėjau tave,
ne tavo kūną ir veidą
Pamilau taip, kad kai matau tave
nuotraukose ar vaizdo įrašuose
Galvoju ar tikrai tu taip atrodai?
Vis bandau suvokt, kad tikrai tai tikra
Tai viskas vyksta su manim
Taip, tai aš myliu realų žmogų
ir tam žmogui aš irgi labai rūpiu
Vis galvoju kaip taip atsitiko?
Kaip mes taip suartėjom?
Sakyčiau pradžioje tikrai nebuvo
nei drugelių pilve, nei fėjų galvoje,
nekūriau fantazijų ir nerealių idėjų…
Bet tu pavirtai drugeliu ir fėja,
fantazija, svajone ir idėja.
VISOKIE
Pats žmogus pasirenka savo lemtį
Dūsavimas, inkštimas ar bambėjimas
Dalykai, kuriuos daro kai kurie žmonės
Bet ak jie nesupranta, kad taip
visą gyvenimą gali nugyventi
Ir galiausiai visiškai prasmegti
Niūrus veidai, išpūstos akys, sučiauptos lūpos
ir žaibai užsiplieskiantys akyse
Šis žmogus neramus, blaškosi savy
Jis stiprus, bet nelaimingas
Laimingas, bet piktas
Supratingas, bet nebijantis įskaudinti
Taip, tai tu ir aš
Mes panašūs ir skirtingi
Geri ir blogi
Kokie būsim pasirinksim patys…
Juokas
Juokas
Juuuuuuuuokas
Hahahha…
Juokdarys batuotas
Ne pūkuotas, ne švelnus
Bet vargus paglosto
Širdy uraganai ūžė, o po to žiū nesuprantu
Veide šypsnis, o man tai nejuokinga!
Tokia ironija pagauna, nusijuoki dėl to
Čia nori verkt, čia liūdesį veji juoku
Chachachachachacha…
Gėda – išrausti ir neužtvirtintai juokies
Kai pyktis ima juokies
Galvojai – nepyksiu niekada dėl šito
O pokštas.
Oi pokštas!
Gyvenimas vien pokštas.
Atsitiktinumai.
Supratingumas.
Ir šūvis su lanku.
Ir tas vėjo gūsis,
Išsiblaškęs kaip ir tu.
Chachachachachacha…
Kol kas
Man vėl gera ir ramu
Tavo glėbyje atsigavau
Tu mane bučiavai
Glostei plaukus
Dovanojai kraujo spalvos rožę
Sakei myli, myli, myli mane
Juokeis, kad skambam kaip paaugliai
Vėl kalbėjom daug
Vėl guodeisi, vėl klausiausi
Man vėl buvo gera ir ramu
Lyg ir vėl grįžau atgal
Kaip buvo…
Širdyje skylė užsiūta
Mintyse šurmulys nutilo
Vėl man gera ir ramu
Būk toks visada…prašau.
Gyvenimas
Kas tai?
Tos akimirkos vis prabėga
Kiekvieną kartą noriu vieno
Tai gaunu ir tai praeina
Ir vėl lieka šitas momentas
Kai lieku viena su savo mintimis
Lyg ir nenorėjau, bet lyg ir reikėjo
Ta keista garsi tyla
Katino murkimo ir mamos pašnekesių
Savo kambaryje lyg atsiskyrus nuskęstu
Savo apmąstymuose ir bandau pasikrauti jėgų,
išsiaiškinti kokia gyvenimo prasmė…
Gyvenimas susideda iš akimirkų…
Bet aš geriausiai įsimenu jausmą
Kai po visos dienos veiklų
Vėl guliu ant savo lovos
Lyg sustabdydama laiką….
….
Prasmė, prasmė, prasmė
Plaka krūtinėje abejonė.
Kodėl darau ką darau?
Nes, nes, nes
Nesugalvoju atsakymo…
Siekiu ko neturiu,
Gal taip atrasiu prasmę?
O Meilė?
Maniau, kad tai mano prasmė
Žinau, kad tam buvau sukurta
O kas dar laukia manęs?
Norėčiau tikėti, kad pasieksiu kažką neįtikėtino, kad pakeisiu kažką pasaulyje.
Bet kol kas…
Kodėl, kodėl, kodėl
Krūtinėje sukasi abejonės.
(kol kas be pavadinimo)
Senas žmogus daug kalba
Jis prikaupęs praeities
Daug prisiminimų ir išminties
Suaugęs kalba kada reikia.
Jaunas – tyli, nes neturi dar ko papasakot – jo gyvenimas dar tik prasideda.
O vaikas daug kalba!
Kiekvienas dalykas jam naujas.
Kūdikis nekalba – nemoka kalbėti,
kol išmoksta ištarti žodį po žodžio.
Vaidinimas
Gal aš išmokau vaidinti?
Pagaliau po tiek metų
Kai net eidama į dvi teatro studijas
Vis neišmokau pasitikėti savimi
Neišmokau atsiskleisti
O dabar taip lengvai įsijaučiu.
Drugelio vaidmuo man toks artimas.
Lyg jau būčiau vaidinus…
Vaidinus daug kartų
O gal net ir nuolat vaidinu.
Gal tai ir yra GYVENIMAS?
TIK vienas didelis VAIDINIMAS
Panika
Galva pilna minčių
Jos sukasi ratu
Tai vėl pagalvoju apie vieną
Tai apie kitą
Ir po valandos vėl viskas sukasi
Užburtas ratas…kankina
Padarysi tą ar aną, bus gerai
Padarau vieną bet ano nepadarau
Kaip blogai!
Smegenys sprogs, mintys šoks laisvės šokį
Smegenys liks, mintys blaškysis
Ir taip kol išprotėsiu
Mintis, žodis, veiksmas
Mintis, žodis, veiksmas
Kiek dar jų bus
Noriu, galiu, darau
Noriu galiu, darau
Kol vis tiek nepadarau
Mylėti
Suvoki, kad tau 18
tik tada,
kai naudojiesi pilnametystės
teikiamomis galimybėmis.
Keliauji po Kopenhagą
Staiga per vasarą pasikeiti,
Išdrįsti mylėti save
Pasitikėti.
Pamilsti taip stipriai vieną žmogų, jog…
Tą meilę dalini pasauliui
Šypsaisi, išklausai ir įdėmiai žiūri į akis
Žiba jos ar ne?
Myli taip stipriai, bet nepamiršti savęs
O tada konfliktai, skaudulys krūtinėj
Ir vėl išneriantis nerimas
Neduodantis ramybės
Taip ir laukiu rankos
nuraminančios mintis.
O giliai balselis kužda:
Myliu, nors drebu.
Myliu, nors baisu ir skaudu.
Myliu, nes mylėti tyra.
Myliu, nes kitaip negaliu.
Myliu, nors verkiu.
Myliu.
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!