Prašnekinęs pasaulį universaliausia – ekslibriso – kalba

„Kokia laimė pasinerti į bekraštį kūrybos pasaulį, kai išnyksta tikrovė, o sielą gaivina paties sukurtos erdvės. Kokia laimė, kai gali skristi lyg paukštis virš žalių, mėlynų, raudonų gimtinės laukų, kur skamba žolynų sutartinės. Kokia laimė nuklysti į fantazijos šalį, kur nėra neteisybės, piktumo, godumo, kur gyvena mano geriausi draugai. Kūryba – tai vaistas nuo daugybės žemiškų ligų, problemų, gyvenimo negandų… Tik mylėdamas ir kurdamas buvau savimi“, – užverčia Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės – Bitės viešosios bibliotekos parengtą ir išleistą bibliografinį leidinį „Povilas Šiaučiūnas – žmogus, kuris paišo varnas“ jo herojus. Ir ką tik perskaitytos citatos autorius – jis pats, nepraleidžiantis progos patikinti, jog tų žodžių niekada neatsižadėsiantis, kaip ir skriejančių įkandin parašytųjų: „Tik meilėje ir kūryboje aš nemeluoju“. O gyvenime? Kaip kada, juokiasi ekslibrisininkas, nes tenka taikytis prie žiaurių realybės taisyklių, kurių nepaisydamas gali ir  neišlikti.

Todėl ir mūsų susitikimo tikslas – viena tų dviejų tiesų – kūryba, mažoji grafika, pašauktuosius trokštanti regėti ant savo visa apimančios didybės aukuro.

IŠ MAŽYČIO EKSLIBRISIUKO – DIDELI APIBENDRINIMAI

Kitęs kartu su žmonija – buvo laikas – kainavęs ne mažiau nei septynetas gerų karvių, įperkamas tik aristokratijai, 19 amžiaus pabaigoje, 20 pradžioje ekslibrisas – jau parodos, pagarbos, saviraiškos, ne tik knygos, ženklas,  šiandien studijuojamas Belgijos, Italijos, kituose pasaulio institutuose, nes tai – išsamus informacijos šaltinis, perteikiantis to laikmečio dvasią, idėjas. Iš mažyčio ekslibrisiuko daromi dideli apibendrinimai – apie konkretų kraštą, jo žmones.

LOGIŠKO PAAIŠKINIMO NĖRA

Nors ekslibrisas Lietuvoje neužmirštas, akivaizdu, kad Italijoje, Rusijoje, Lenkijoje šiam dailės žanrui skiriama gerokai daugiau dėmesio, net estai mus gerokai aplenkę, jau nekalbant apie vokiečius, sako Povilas Šiaučiūnas, vartydamas parodų katalogus, liudijančius apie menininko dalyvavimą prestižiškiausiuose parodose ir pelnytus aukščiausius įvertinimus.

Vidinę būtinybę pasaulio kritikams ir žiūrovams pristatyti savuosius kūrinius dailininkas vadina savotišku apsėdimu, kurio neįmanoma, ir nereikia, kaip nors logiškai paaiškinti. Pirmiausia, todėl, kad apie pragyvenimą iš ekslibriso negali būti nė kalbos:

-Čia, matomai, kaip žvejui, kaip medžiotojui – negali tai traukai atsispirti, ir viskas. Medžiotojas gi gali mėsos nusipirkti, kur panorėjęs, arba žvejys: parduotuvėse – kokių tik nori žuvų – ir pigesnių, ir brangesnių, ir konservuotų, bet žvejys meškerioja pats. Taip ir su kūryba – ekslibrisas, lakštinė grafika – turiu patirties ne vienoje srityje, esu iliustravęs keletą knygų, kūręs grafinio dizaino darbus –  tai saviraiška. Žmogui ji – svarbiausia. Jeigu negali savęs realizuoti, esi diskomforte, imi nebesusikalbėt su visuomene. Turi turėti vietą, kurioje jaustumeisi saugiai. Savo vietą. Man ta vieta – kūryba.

TIEMS, KURIE KEIČIA PASAULĮ

Ir, tebūnie, ekslibrisas – išskirtinės pagarbos ženklas, bet kandidatai – nesvarbu, kas tai bebūtų – valstybės datos, iškilios asmenybės –  pirmiausia privalo praeiti dailininko atranką, kuri – labai paprasta, bet tuo pačiu – sudėtinga. Ašis, apie kurią viskas sukasi – pagarba. Asmenybės, anot P. Šiaučiūno, kuriam ketina raižyti ekslibrisą, pažinoti nebūtina – pakanka gerbti už jos nuopelnus Lietuvai ar žmonijai plačiąja prasme. Todėl tarp kūrinių, daugybė raižinių didžiūnams, tokiems, kaip Šopenui, ar Popiežiui Jonui Pauliui II. Tiems, kurie keitė pasaulį į gerą. Jokiu būdu, tvirtina menininkas, nesėstų spausti ekslibriso, nė už didžiausius pinigus, nusikaltėliui – juk norisi ir pačiam, ir kad vaikai, artimieji, gyventų gražioje visuomenėje. Todėl tiems, kas geba tokią tverti, visuomet stengiasi atsidėkoti:

–Užeinu kartą pas kaimyną, o jo namuose siautėja šuniukai. Klausiu, kaip : juk jo vilkšunis Voras – ne patelė. Tada žmogus ir papasakoja: ankstų žiemos rytą paupiu vedžiojęs savo šunį ir išgirdęs verksmą. Priėjęs arčiau, o ten –  maišas su trimis sušalusiais šuniukais. Sako, greit mečiau juos į užantį –tegul, vargšiukai, nors numirs šiltai… Bet šunyčiai ištvėrė. O mane taip sugraudino ta istorija, kad apsiverkiau. Parėjau, išraižiau tam šviesios sielos žmogui ekslibrisą – kaip dėkingumo už jo kilnumą, ženklą. Nunešiau, padovanojau ir žinau, kad jis labai vertina tą dovaną.

Ekslibrininkas pasakoja priraižęs visokiausių darbų, įvairioms progoms ir įvykiams skirtų. Paprastiems žmonėms, o ir didvyriams. Ekslibrisus, tvirtina, skaičiuojantis tiksliai, kaip koks buhalteris. Šiandien specialiai vedamoje knygoje užrašytas keturženklis skaičius – 1065. Ant stalo guli naujo darbo, skirto 1863 – ųjų sukilimui, apmatai.

UŽ HUMORISTINĮ KETUREILĮ – GARSIOS POETĖS BUČINYS

Beje, sukaupęs turtingą archyvą, menininkas jau pasirūpino, kad jis neprapultų. Gabrielės Petkevičaitės – Bitės bibliotekoje kaupiamas jo fondas. Dalis užgyvento turto atiduota, dalis – rūšiuojama ir pakuojama kelionei. Namiškiai, pasakoja, menais nesidomi. Be to, dukra gyvena Vokietijoje – kam jai tas „klapatas“, šmaikštauja dailininkas, kelissyk pabrėždamas, jog bibliotekoje, kuriai nusprendė padovanoti savo kūrybinį palikimą, ne tik viskas labai sropiai kaupiama, kataloguojama, bet ta paslauga – visiškai nemokama. Ne taip, kaip kokioje autobusų stotyje – valandai paprašęs pasaugoti lauknešėlį, žiūrėk, dar nemenką pinigą turėsi atiduoti.

Į save, į tai, kas tveriasi jo studijėlėje, situacijas, kartais – ne pačias dėkingiausias, žvelgti su humoru – kas tai – išsiugdytas įprotis – nieku gyvu nepasiduoti gyvenimo rūstybei, kaukė, sąmoningai užsitempta, kad ne taip žeistų kasdienės cinizmo ir beprasmybės strėlės?  Ai, juokiasi, jei jau Dievulis apdovanojo, tai nepateisinama būtų leisti tai dovanai dulkėti nenaudojamai.

–Dar anais laikais, kai ėjo žurnalas „Šluota“ ir kiti, paišydavau karikatūras, ir eilėraštuką ne vieną jumoristinį esu sudėjęs. Už šitą –

„Tauri poetė Elena barė Riboką,

Kodėl šis nerašo eilių.

Broniukas buvo išgėręs,

Ir pasiuntė ją po velnių.“

jinai ( Elena Mezginaitė ) sutikus mane gatvėje net pabučiavo. Aš didžiuojuosi: kaip gi kitaip –  tokia garsi, pripažinta poetė mane – gatvės ar namo poetą – sveikina. Man tokie šilti susitikimai su mielais žmonėmis – vertybė. Tai ir bendravimas, ir terapija. Jeigu nebūtų dailės, gal galą būčiau gavęs – nuo tos gyvenimo beprasmybės…

ARTIMIAUSI – NELABAI PRITAMPANTYS

Povilas Šiaučiūnas mielai leidžiasi į prisiminimus, kadaise kurtus su tais, kurių pavardės visuomenej – puikiai žinomos. Taria garsius vardus. Todėl smalsu: tarp bičiulių – kokių daugiau? Tokių pat menininkų, ar kitokių, taip vadinamų, paprastų žmonių?

-Keistuolių, – nukerta. – Nelabai pritampančių šiam materialiam pasauly. Man jie – artimiausi. Vienas tokių buvo šviesios atminties europinio lygio dailininkas Vincas Kisarauskas, man, ką tik baigusiam jaunam menininkui, atsiuntęs penkis savo ekslibrisiukus ir rašęs: „Gerbiamas tamsta, labai norėčiau pasikeisti darbais“. Viešpatie, aš tik pirmuosius žingsnius savarankiškoj kūryboj einu, o jis – toks žinomas. Turiu keturiolika jo laiškų. Vis mokino, kaip reikia prasimušt pro „uždangą“, nes mes, buvę sovietmečio dailininkai, labai rizikuodavome dalyvaudami užsieninėse parodose. Pažinojau latvį, kuris už tai net į Sibirą ištremtas buvo.

Bet, tas įšalas, ta izoliacija stovint ant šios dienos slenksčio – būtasis laikas. Dailininkas dabar skaičiuoja sudalyvavęs daugiau nei dviejuose šimtuose tarptautinių parodų: ne kartą siekta Kinija, Italija, Lenkija, Prancūzija. O, poetės Lidijos Šimkus iniciatyva, net Australija. Likimas nepašykštėjo asmenybių, keistuolių, gerąja prasme, tuoj pat priduria.  Ar save, jei reikėtų, apibūdintų panašiai?

-Jokiu būdu, – kvatojasi. –  Aš gi mokykloje dirbu – išmes. Na, o jeigu rimtai, ko gero, šiek tiek keistas esu. Aišku, gyvenu dvasių pasaulyje. Tiesa, naktimis nei kukuoju, nei kaip kitaip vaidenuosi, bet keistų dalykų būna. Bet jie gražūs, nieko neįžeidžiantys, tik mane nuskriaudžiantys.

Ne, išsyk pasitaiso, niekas jo nėra nuskriaudęs. Jis viskuo patenkintas. Net kardinaliais gyvenimo pokyčiais, pastačiusiais prieš klasę ir pavadinusiais mokytoju. Kai, Nepriklausomybės priešaušryje, griūnant sovietmečiui, žiūrėjo sutrikęs į beatūžiančią lauktą, galingą bangą ir vylėsi išlikti:

-Menininkai nebereikalingi – papuoliau į bedarbių gretas, pagyvinau, kitaip tariant. Ir, likimas padovanojo dar vieną dovaną – pažintį su šviesios atminties kunigu Petru Kavaliausku. Jis mane pakvietė į savo leidžiamą žurnalą „Šaltinis“ techniniu redaktoriumi ir dailininku, o vėliau pasiūlė ir mokytojo darbą tuometėje katalikiškoje, dabar – kurčiųjų mokykloje, kuriai vadovavo. Taip jis mane išgelbėjo iš nevilties. Dabar ta mokykla – vienintelė vieta, kurioje tiek ilgai esu išdirbęs – penkiolika metų. Ir kasdien ten einu su džiaugsmu. Pats stebiuosi: iš pradžių tai buvo būtinybė, o dabar pradedu jausti pedagoginio darbo „skonį“, lyg būčiau kokį pedagoginį išsilavinimą įgijęs.

MOKO IR MOKOSI

Kažkodėl atsitinka taip, kad tuos, kuriuos vadiname savaisiais mokytojais, tuos, kurie verti to garbingo, iš didžiosios raidės rašomo vardo, dažniausiai sutinkame ne mokykloje. Taip nutiko ir Povilui Šiaučiūnui, sulaukusiam neįtikimos Vinco Kisarausko globos. O dabar dailininkas nuoširdžiai stebisi, jog vis atsiranda kūrėjų, kurie nurodo besant jį tuo didžiu žmogumi, nors nė vienos pamokos šiems nepravedė, nei patarimais ar pamokymais apdalijo. Pakako iškalbių mokytojo darbų. Dėl kurių kai kas ryžtasi net iš Uralo atvažiuoti, kad parašytų mokslinį darbą – tokiais atvejais ekslibrisininkas prisipažįsta netenkantis amo.

Besimokančiais iš autoritetų menininkas žavisi. Gal todėl, kad jam pačiam patinka tas procesas – mokytis. Taip dailininko gyvenime atsirado netikėta grožybė –  esperanto kalba. Ir, nepaisant to, kad ji ženkliai palengvina bendravimą su kitakalbiais, menininkas rado kitą būdą susikalbėti su žmonija. Tai – ekslibrisas.

 

Ingrida Paškauskaitė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: