Prekyba Panevėžio mieste

Panevėžio miestas savo istoriją skaičiuoja nuo 1503 m., kai Lenkijos karalius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kunigaikštis Aleksandras žemės plotą, vadinamą sala, tarp Nevėžio ir Lėvens upių išilgai skersai tarp Vilkatupio ežero ir Žiurblio pievos su viskuo padovanojo Ramygalos bažnyčiai su sąlyga, kad bus pastatyta bažnyčia. (Vilkatupio ežerėlis, esantis už Vaivadų prie Paliūniškio. Buvusi pieva kitur vadinama Žiurblio prie Pušaloto kelio.)  Beveik tuo pat metu šioje vietovėje minimas ir rinka (turgavietė).

Turgus minimas jau 1509 m.:

1509 m. dekanas kunigas Kazimieras vizituodamas Senamiestį rado naują bažnyčią. Bažnyčios kairėje už kelio – Klebono  rinka (turgus), priešais rinkos smuklė ir bravoras su pirtimi. Smuklėje parduodavo alų, midų, degtinę, likerius, druską, silkes; ji daug parduodavo sekmadieniais ir švenčių dienomis. Tais atvejais būdavo muštynių. Girtybė, muštynės, teismai būdavę labai dažni. Žmonių tikyba buvo negirtina. Pagonybė nebuvo išnykusi. Buvo paplitę pagonių burtai. Dekano vizito metu  per iškilmingas pamaldas buvo labai mažai žmonių. Rinkoje kitaip turguje buvo  girdimi dainavimai, šokiai, muzika, triukšmas. Pavakary įvyko muštynės pagaliais ir akmenimis, net šventoriuje muštasi. Dekanas įsakė aptverti šventorių ir kapines, kad būtų atskirta nuo rinkos. Sekmadieniais neleisti šokių, dainavimų, gėrimų rinkoje, neklaužadas – bausti rykštėmis, girtuoklius, mušeikas, paėmus iš turgaus uždaryti pirtyje ir laikyti ligi kitos dienos.

XVI a. Panevėžyje minima Turgaus aikštė, kurioje ir vykdavo prekyba. Informacijos apie to miesto turgų  mažai. Turgus vykdavo ir kitose gatvėse. Nuo XX a. trečio dešimtmečio malkų turgavietė minima Gedimino aikštėje. 1912 m.  šaltiniuose minima, kad Panevėžyje į Vilkmergės (dabar Ukmergės) gatvę atkeltas arklių turgus. 1928 m. ,,Panevėžio garsas“ rašė, kad Panevėžyje arklių turgus yra Ukmergės gatvėje.

1919 m. Turgaus aikštė pavadinta Laisvės aikšte. Ketvirto dešimtmečio pradžioje turgavietė buvo iškelta iš Laisvės aikštės, bet 1934 m. turgus čia grąžintas. 1934 m. liepos 15 d. „Panevėžio balsas“ rašė, kad dalis miesto turgavietės iškelta į Savanorių aikštę, kur jau seniau buvo malkų turgavietė. Čia atkelta ir gyvulių turgavietė iš Ukmergės gatvės, kur turgaus vietoje 1935 m. atidaryta 3-ioji pradžios mokykla.

1939 m.  spalio 7 d. ,,Panevėžio garsas“ rašė, kad turgus iš Laisvės aikštės iškeltas į Savanorių  aikštę. Nuolat diskutuota dėl miesto turgaus vietos. 1940 m. „Panevėžio garse“ rašyta, kad turgus vėl veikia Laisvės aikštėje, kur galima nusipirkti įvairių žolelių.  Panevėžio mieste ir apskrityje buvo reglamentuota turgaus dienų tvarka.

XX a. ketvirtame dešimtmetyje Panevėžio mieste buvo 3 turgavietės. Tai atsispindi ir burmistro Tado Chodakausko ataskaitose. Turgaus dienos būdavo pirmadienis ir ketvirtadienis. Taip pat ketvirtame dešimtmetyje buvo nustatytos prekymečių dienos: pirmas šiokiadienis po Šv. Jurgio (balandžio 23 d.), šiokiadienis po Šv. Petro (birželio 29 d.), rugpjūčio 9 d., rugsėjo 10 ir rugsėjo 11 d. Ramygaloje turgūs vykdavo trečiadienį, Subačiuje trečiadienį ir penktadienį, Raguvoje antradienį, Pušalote trečiadienį, Šeduvoje ketvirtadienį, Šeduvoje prekymečiai vykdavo pirmą mėnesio pirmadienį, Troškūnuose ketvirtadienį. Turgūs būdavo ir dar kai kuriuose apskrities mieteliuose.

Dar XX a. trečiame dešimtmetyje buvo nustatyti įkainiai už įvairių prekių pardavimą Panevėžio mieste. Prekeivis, į turgų atvykęs vienu arkliu, mokėjo 30 centų už dieną, su dviem – 50 centų. Mėnesinis mokestis prekeiviui buvo 3 Lt. Prekiaujantis mėsos produktais turėjo mokėti 50 centų už dieną, o duonos gaminiais – 20 centų. Parduodant arklį už dieną turguje reikėjo mokėti 2 Lt, karvę – 1 Lt.  Arklys, 1922 m. spaudos duomenimis, kainavo 400 Lt, karvė – 300 Lt. Smulkių gyvūnų pardavėjai turėjo mokėti 50 centų. Į turgus suvažiuodavo labai daug ūkininkų. Po sėkmingos dienos kai kurie užsukdavo į miesto restoranus. Ypač didelį pasisekimą turėjo restoranai su centriniu šildymu. Kaip rašė to meto spauda, ūkininkai užeidavo pasižiūrėti, kaip šildomos patalpos nenaudojant malkų. Panevėžyje tuo metu daugiausia restoranus valdė iš JAV sugrįžę lietuviai. Šiuo verslu, kaip rašė spauda, vertėsi nedaug žydų tautybės asmenų. Panevėžyje turgūs nevykdavo šeštadieniais ir sekmadieniais, per lietuvių ir žydų šventes. Buvo atsižvelgiama į mieste vyraujančias tautines bendruomenes ir jų religinius įsitikinimus.

1938 m. lapkritį pradėjo veikti nauja gyvulių, pašarų ir medžiagų turgavietė Klaipėdos, Džonto ir Daukanto gatvių kvartale. Gyventojai turgavietei skyrė 1 Ha  žemės.

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas