Prisiminimai apie Tėviškės Kūčias ir Kalėdas

Švenčiat šias didžiąsias metų šventes vėl ir vėl mintys nuklysta į prisiminimus – tėviškės Kūčias ir Kalėdas.

Tai labai šilti ir gražūs prisiminimai. Pasiruošimas šioms šventėms jau prasidėdavo advento pradžioje. Ši nuotaika jautėsi kiekvieno kaimo sodyboje, taip pat ir pas mus. Nors ir buvo sovietmetis, tačiau prasidėjus adventui , kiekvieną kaimo sodybą aplankydavo kunigas. Apie jo apsilankymą iš anksto pranešdavo Skrebotiškio parapijos bažnyčios pročkelė. Nuo tos dienos visas kaimas  tvarkydavo savo namus, kad tinkamai ir švariai pasitiktų garbingą svečią – kunigą. Mes vaikai privalėjome kartotis poterius ir žinias iš katekizmo. Mama prašydavo viską tinkamai pasikartoti, kad šiems namams ir kaimui nepadarytume sarmatos. Mokėmės ir labai laukėme kunigo, bet ir bijojome suklysti poterių.  Taigi visi namai gryčia ir seklyčia  būdavo išblizginta  dar gerokai anksčiau prieš Kūčias ir Kalėdas.  

Laukiant kunigo,  ąžuolinis stalas gryčios gale, kur buvo pakabinti Šventųjų paveikslai, užtiesdavo pačia gražiausia balta drobine staltiese ir padėdavo kryželį. Atvykus kunigui ir pasimeldus, šeimos nariai turėjo pabučiuoti kryželį ir persižegnoti. Kunigas daugiausia atvykdavo su zakristijonu, kuris vadelėdavo arklį tempiantį roges. Arklys ir rogės būdavo papuoštos. Kad į kiemą atvyksta nepaprasti svečiai, pranešdavo varpelių skambesys, kurie būdavo pakabinami arkliui po smakru.  Šia proga tėvai pasipuošdavo, mama užsirišdavo su spurgais storo šilko audinio skarelę, mus vaikus taip pat papuošdavo. Prisimenu mane mama aprengdavo labai gražia suknele su balta apykakle. Ją padovanojo mano krikštomama (mamos sesuo Apolonija).   Mama suraitydavo man priekyje plaukus ant įkaitinto virbalo.  Jie pasigarbanodavo ir būdavo puresni. O man tai labai patikdavo.

Atvykęs kunigas kartu pasimelsdavo, pasikalbėdavo su tėvais, pakalbindavo ir vaikus, tačiau poterių niekuomet  nereikėdavo sakyti. Išvykdamas kunigas palaimindavo namus, vaikams palikdavo šokoladinių saldainių gerą saują. Tėvai prieš išvykstant Jiems įteikdavo kalėdą: pinigų, kumpio, dešrų, žąsį, vilnų, kojinių, pirštinių ir kt. 

Kaimas nustatyta tvarka rengdavo pietus. Tada viso kaimo žmonės susirinkdavo  į tą kiemą, kuris privalėjo ,,užimti‘‘ parapijos  kunigą su visa svita.  Namuose tik pasilikdavo vaikai ir patys seniausi to kiemo gyventojai.  Kaimui šis įvykis buvo vienas reikšmingiausių ir garbingiausių. Ši tradicija išliko ir iki mūsų dienų. 

Po šio įvykio kiekvienas kiemas ir toliau ruošėsi šventėms: buvo  papjaunami paukščiai, skerdžiamos kiaulės. Rūkomos dešros, kumpiai, lydomi žąsų, ančių, kiaulių taukai. Ilgais advento vakarais reikėdavo padėti tėvams atlikti šiuos darbus: padėti plėšyti žąsų plunksnas, verpti ir sukti siūlus bei kitus.

Ir dabar dar ausyse girdžiu skerdžiamos kiaulės gailų žviegimą.  Man buvo labai gaila ir skerdžiamos kiaulės bei papjautų paukščių, kuriuos tekdavo kartu su tėvais prižiūrėti ir rūpintis. Kai skersdavo kiaulę, aš visuomet pakišdavau galvą po pagalvę, kad kuo mažiau girdėčiau kiaulės paskutinį klyksmą.  Kiaules skersdavo visame kaime, to pačio kaimo gyventojas Petras. Jis ir padėdavo ją sudoroti.  Daugiausia paskerstą kiaulę padėdavo ant švarių lentų,  lauke nusvilindavo šiaudais ar linais, nuskusdavo, nuplaudavo ir įnešdavo į trobos vidų. Čia baigdavo doroti. Skerdėjas Petras dar nespėjus sudoroti, atidarius paskerstos kiaulės krūtinę tuojau atsigerdavo dar šilto kiaulės kraujo. O mes labai laukėme, kad bus išimta kiaulės pūslė, ją išplaudavo išdžiovindavo įdėdavo žirnių ir išpūsdavo kaip balioną ir dar gerai išdžiovindavo.

Mums vaikams buvo didžiulė laimė, laukiant Šv. Kalėdų.  Galėdavome žaisti su ja. Bet reikėjo ir saugoti ją iki pavasario, pakol  buvo skerdžiama kita kiaulė, laukiant Šv. Velykų.

Sudorojus kiaulę, būdavo rūkomos paruoštos dešros, lašiniai kumpiai.  Kas pirmieji iš kaimynų  išrūkydavo dešras, visuomet atnešdavo paragauti. Tos dešros labai kvepėdavo dūmais, taukai varvėdavo per pirštus.  Mama atlauždavo po gerą gabalą mums vaikams ir padalindavo kiekvienam. Tokių dešrų dabar ir su žiburiu  nesurasime.  

Likus savaitei iki švenčių  dar būdavo švarinami namai ir prasidėdavo  duonos,  pyragų, bandelių, sausainių kepimas  ir kitų šventinių valgių gamyba. 

Kūčių dieną buvo puošiama nedidelė eglutė arba eglės šaka. Puošiama žaisliukais, saldainiais, vata bei snaigėmis.  Ruošiamas Kūčių stalas iš dvylikos patiekalų. Tradiciniai valgiai: medus,  kisielius, silkė, pupos, virtinukai su grybų įdaru, obuoliai.  Mums vaikams buvo užduotis padėti sunešti valgius ant stalo ir suskaičiuoti ar tikrai yra jau dvylika patiekalų. Kūčių vakarienė prasidėdavo apie aštuntą valandą vakaro, visiems pasipuošus ir susėdus prie stalo. Šventinė vakarienė prasidėdavo malda ir plotkelės laužimu ir dalinimu. Ta ceremoniją atlikdavo tėvelis, kuris sėdėdavo stalo priekyje. Po to pradėdavome ragauti Kūčių vakarienės patiekalus.  Daugiausia kiekvienam padalindavo mama, kad nereikėtų siekti su ranka per stalą.  Stalo nekraustydavo iki ryto. Tėveliai sakydavo, kad reikia dūšioms palikti paragauti šių valgių. Dar būdavo padedamos tuščios lėkštės iškeliavusiems į amžinybę, net ir gabalėliai plotkelės.  Prie stalo dar buvo giedamos Kalėdinės giesmės, sekamos pasakos, žaidžiami žaidimai.  Jau vėlyvą vakarą eidavome miegoti, o ankstų Šv. Kalėdų  rytą rogėmis vykdavome į bažnyčią dalyvauti Šv. Mišių aukoje.  Grįžę į namus po eglute rasdavome jau iš vakaro padėtas dovanėles.   

Vlada Čirvinskienė, Pasvalys


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: