Profesionalios fotomeninkės patarimai – Kaip teisingai fotografuoti vaikus

Mindaugas Jonušas

Pasaulis margas, o fotografų stiliai dar margesni. Mūsų šalyje – fotografija turi gražias tradicijas, fotografai žinomi už šalies ribų. Meninėje fotografijoje daug lyrizmo, gamtos nostalgijos, gilinamasi į žmogaus psichologiją, aplinką. Nuotraukos atvirutės yra užfiksavusios architektūros paveldą, visą spektrą nuotaikų portretuose, fotografai žavisi jaunyste, įžvelgia grožį įvairaus amžiaus žmonių veiduose. Tad norint išsiskirti, rasti ypatingą kūrybinį kelią, reikia tikrai pasistengti.

Panevėžietė Živilė į fotografijos meną įžengė tik susilaukusi dukrytės. Tada ji suprato, kad vaikų fotografija jos pašaukimas. Sakoma, kad ryškiausi charakterio bruožai susiformuoja iki penkerių metų. Fotografas mato vaiko charakterio ypatumus anksčiau. Vieni mažyliai tiesiog atgyja,  kai jiems skiriamas dėmesys, kuris šildo vaiką lyg saulės spinduliai, kiti įžvelgia pavojų. Mergaitės visai mažutės koketuoja, berniukai mėgsta kario poziciją, nors galima sutikti linksmuolių, būsimų draugijos sielų. Mažyliai spinduliuoja meile pasauliui ir artimiesiems.

Pradėjusi fotomenininkės veiklą nuo kraštovaizdžių ir gamtos, šiandien Živilė Večiorkutė tvirtai tiki, kad atrado savo gyvenimo pašaukimą, kuriuo gali pasidalinti su kitais. Apie tai, kaip atrasti gyvenimo tikslus ir ką reiškia būti vaikų fotografe, šiandien kalbamės su aktyvia ir jauna mergina, gebančia uždegti veiklumu jaunimo širdis. Savo patirtimi su skaitytojais dalinasi Živile Večiorkute.

Kaip gimė mintis fotografuoti vaikus?

Fotografija mano gyvenime buvo beveik visada. Iš pradžiū ji buvo tokia megėjiška. Buvo metai kada išvis buvau ją užmiršusi. Bet tai truku neilgai. Nes vis nesąmoningai ką nors fotografuodavau. Dažniausiai tai būdavo gamta, kraštovaizdžiai. Tuomet susilaukiau dukrytės. Kai ji gimė pradėjau ją fotografuoti kas mėnesį, kaip ji auga, keičiasi. Ir tuomet aš supratau ką aš noriu gyvenime veikti – fotografuoti. Nusipirkau fotoaparatą, pradėjau lankyti kursus, susiradau bendraminčių kolegų. Kol pramokau fotografuoti, mano modelis dažniausiai budavo dukra ir vyras. Tuo met ir pastebėjau kad noriu fotografuoti vaikus, kūdikius.

Kuom skiriasi vaikų ir suaugusių fotosesija?

Kaip minėjau, mano pirmieji modeliai buvo dukrytė su vyru. Juos fotografuodama pradėjau matyti fotografijos skirtumus. Vaikai kai atsistoja priešais objektyvą niekad neklausinėja   „Kur man dėti rankas?“  „Ką man daryti?“.  Čia kalbu apie 1- 4metukų vaikus. Jie dažniausiai atsistoja kaip jie nori, daro tą ką nori. Be to jie buna spontaniški, niekad negali žinoti ka sugalvos ir padarys. Ir tuo met užfiksuoju tas tikras, nesuvaidintas, nuoširdžias emocijas. O suaugusiu fotografijoje dažnai tos emocijos buna suvaidintos, pozos sustatytos. Ir dažnai tai atrodo dirbtina. Todėl asmeniškai man lengviau ir maloniau yra dirbti su  vaikais.

Kokių netikėtumų esate patyrusi?

Na per savo praktika daug netikėtumų neteko patikrti. Bet keli tokie paprasti buvo. Kaip pavyzdžiui atvykus klientams su modeliuku fotografuoti, modelis buna netinkamai aprengtas. Drabužiais keliais dydžiais didesni už modelį. Arba buvo kai aprengė tais vadinamasi  „treningais“. Tiesiog tokiai vaikiškai fotosesijai  „treningai“ netiko į temą.

Tokiais atvėjais klientau tiesiog gali negauti norimo rezultato. Todėl stemgiuosi visada iš anksto susižinoti modeliukų aprangą. Arba buvo kad reikėjo fotografuoti mergytę studijoje, o ji nuo pat ryto įsistatė mėlynę ant kaktos. Teko atkelti fotosesija kitai dienai.  Tokie paprasti netikėtumai. Dažniausiai stengiuosi viska planuoti kad kuo mažiau butų netikėtumų.

Kuom ši fotografijos rūšis kitoniškesnė? 

Vaikų fotografija išsiskiria tuom, kad matosi tikros emocijos. Vaikai būna padaro tokias išraiškas, kokių suauges niekad nesugalvotu padaryti. Taip vaikų fotografija reikalauja greičio, reakcijos. Nes viena sekunde vaikas šypsosi, bendrauja su fotoaparatu, kita akimirka jau susiraukęs, nusisukęs. Taip pat vaikai buna labai judrūs, begioja, ropoja, vaikšto. Todėl kartais buna sunku padaryti gerų kadrų. Bet aš iššūkius visada mielai priimu ir visasa stengiuosi padaryti viska ką sugebu kad gautūsi tas geras kadras.

Ką jums pačiai reiškia būti fotografe?

Fotografija – tai mano gyvenimo tikslas, aistra. Su tuo aš gyvenu beveik kiekviena diena nes myliu šia veiklą. Kaip žmonės eina i meditacijas, joga atsipalaiduoti,  aš einu fotografuoti. Tai mano atsipalaidavimas, meditacija, komfoto zona.  Tuo pačiu tai savotiškas sportas, dažnai tenka pabegioti ir patupinėti kad gauti gerą kadrą.

Kokios yra fotografo vertybės?

Man fotografijoje vertybė yra tikros, nesuvaidintos emocijos. Jos palieka didžiausia įspudį nuotraukose. Taip pat labai vertinu modelių  įdėjas ir norus. Todėl visada  stengiuosi išpidyti kliento lūkesčius ir pasiekti geriusią variantą sau ir modeliui.

Atskleiskite, kaip gražiai nufotografuoti vaiką?

Pirmiausia reikia pasirinkti saugia aplinka, kad vaikas nesusižeistu ir jaustūsi saugus. Rasti bendra kalba su vaiku ir su visais kitais modeliais kokius tik norite fotografuoti. Be bendravimo – niekaip.  Taip pat pats fotografas turi būti atsipalaidaves, ramus. Nes vaikai labai jaučia kitų žmonių emocijas ir jas perima. Tuo met kai yra saugi aplinka, atsipalaidavęs modelis ir fotografas, reikia įdėjos ir ją bandyti įgivendinti.

Kokie jūsų patarimai norintiems užsiimti panašia veikla?  Pirmiausia reikėtu turėti ir mokėti valdyti fotoaparatą. Nes jei turit fotoaparatą bet naudojat tik   „Auto“ režimą, dažnai nesigauna norimas rezultatas. Todėl reikėtu žinoti technikos funkcijas. Taip pat reiktu žinoti kaip sukurti jaukia aplinką, rasti bendra kalba su modeliu ir aiškiai jam išdėstyti ko jūs iš jo norėsite. Taip modeliui pengviau susigaudyti ko iš jo norima. Aišku jei modeliukui 1-eri ar 2-eji metukai nelabai jis supras ko iš jo prašoma. Todėl belieka improvizuoti ir gaudyti gerus kadrus.

Jei kas jūsų paklaustu – kas esi? kaip save pristatytumėte?

Šiuo metu pristatyčiau save kaip Mama auginančia pusantrų metukų dukrytę ir siekenčia savo svajonės kartu su ja. Nes mano meilė fotografijai atėjo kartu su jos gimimu. Tik tuomet supratau savo gyvenimo tikslą – Vaikų fotografija. Man tai teikia begalini džiaugsmą. Todėl kiekvienai fotosesijai atiduodu 100% savęs ir siekiu geriausio rezultato.

Kaip jaunam žmogui kurti savo sėkmės istorija?

Kiekvienas jaunas žmogus turi žinoti ko jis nori iš gyvenimo. Suprasti kokia veikla jam teikia džiaugsma ir meilę. Kas yra to žmogaus varikliukas. Žinau ir tai kad nėra lengva atrasti savo tikslą. Aš pati jo ieškojau ilgai. Vis galvodavau kad   „na jau radau“, bet praeidavo keli mėnesiai ir mane tai pradėdavo varginti. Todėl mesdavau tas veiklas ir ieškodavau ko nors naujo. O fotografijos aš iš tiesų neieškojau, o ji pas mane atėjo pati, naturaliai. Tik man pačiai reikėjo susiprasti kad TAI ir yra tas tikslas, mano gyvenimo varikliukas. Mylėkitie save, kitus ir tai ką darote. Tuomet ir atsiras sekmė.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: