Pušaloto gatvė

Pušaloto gatvė

Šios gatvės pavadinimas nesikeitė, cariniais laikais ji vadinta taip pat. 1919 m. gatvė tęsėsi nuo Kazio Motiekos namų iki Plūkių sodžiaus. 1923 m. rugpjūčio 4 d. Panevėžio miesto savivaldybės sprendimu Pušaloto gatvė pratęsta. 1949 m. rugpjūčio 2 d. Pušaloto kelio dalis pavadinta Pušaloto gatve.

1928 m. Pušaloto gatvėje atidaryta Vl. Želvio smulkių prekių parduotuvė. 1939 m. šioje gatvėje buvo Lietuvos vaiko draugijos darželis.

1929 m. spaudoje rašyta, kad Pušaloto gatvėje dumblynai ir kad tai prasčiausia Panevėžio gatvė. Vėliau reikalai taisėsi, gatvė 1936 m. buvo žvyruojama.

1935 m. Pušaloto gatvėje kilo vienas didžiausių gaisrų miesto istorijoje ‒ degė J. Grabausko kepykla. Nuostoliai siekė 5 tūkst. litų, bet turtas buvo apdraustas.

Pušaloto gatvėje, 60 numeriu pažymėtame name gyveno Justas Micevičius, pradžios mokyklos vedėjas, nukentėjęs per antrąją sovietinę okupaciją. Jis teistas už kalbą, pasakytą 1942 m. birželį atidengiant paminklinį kryžių raudonojo teroro aukoms. 6-oji pradžios mokykla buvo Pušaloto g. 56. Šioje gatvėje gyveno žinoma istorikė Ona Maksimaitienė. Pušaloto gatvėje buvo nemažai neturtingų žmonių ‒ kaip reikalingi pagalbos Šv. Vincento ir Paulo draugijoje buvo užsiregistravę 23 žmonės.

1937 m. rugpjūčio 11 d. Leizeris Berras Chazenas ‒ turtingiausias žydų tautybės Panevėžio pramoninkas ‒ gavo leidimą statyti linų fabriko mūro sandėlius Pušaloto g. 106.

Pušaloto gatvėje buvo vėjinis malūnas, kur 1935 m. sunkiai sužeistas žydų tautybės 11 metų berniukas. 1935 m. lapkričio 28 d. Pušaloto gatvėje užsidegė Gurvičo linų sandėlis su linais. 1938 m. Pušaloto gatvėje pradėjo veikti Duonos kepykla. Tarybiniais metais čia pastatytas duonos kombinatas. Veikė ir senoji kepykla. Šioje gatvėje gyveno vokiečių kilmės Richardas Krauzė, 38-ame name buvo jo svarstyklių dirbtuvė. 1940 m. jis išvyko į Vokietiją, karo metais grįžęs tvarkė Panevėžio įmones.

Gatvę išgarsino Antano Hokušo mechaninės dirbtuvės ir liejykla. 1885 m. A. Hokušas į dabartinės Lietuvos teritoriją, Šiaulių miestą atvyko grafo Zubovo kvietimu iš Čekijos. Panevėžį jis pasirinko dėl patogios geografinės padėties, išvystyto geležinkelių tinklo. Lietuvos statistiniuose leidiniuose jo įmonės įkūrimo data nurodoma 1908 m. Dabartinėje Pušaloto gatvėje jis pasistatė medines patalpas ir įrengė mechanines dirbtuves bei liejyklą. Tuo metu tai buvo 13-as namas. Šiame versle jam padėjo visa šeima ‒ 2 sūnūs ir dvi dukros. Daugiausia talkino vyriausias sūnus Adolfas. Liejykloje buvo liejamos ne tik mechaninės detalės, bet ir meno dirbiniai ‒ dvarininkai užsakydavo metalinius sarkofagus su karalių atvaizdais. Buvo liejami ir žinomų žmonių bareljefai ir medaliai. Čia atlietas vyskupo Pranciškaus Karevičiaus bareljefas, padovanotas Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai. Liejykla užsakymų gaudavo iš visos Lietuvos. Liejinius darė iš bronzos, vario ir ketaus. 1929 m. duomenimis, įmonėje dirbo 6 darbuotojai. 1932 m. A. Hokušui mirus, iš pradžių jo verslą vystė 2 sūnūs. 1940 m. įmonė nacionalizuota. 1945 m. sausio 5 d. Panevėžyje įkurta Panevėžio mašinų ir traktorių dirbtuvė „Laisvė“. Vėliau ji pavadinta Panevėžio tarprajonine kapitaline remonto dirbtuve, Panevėžio remonto fabriku, vėliau autokompresorių gamykla.

Sovietiniais metais Pušaloto gatvėje virė intensyvus gyvenimas. Nugriovus žydo Leizerio šeimai priklausiusį namą, jo vietoje pastatyta biblioteka. Savo darbinę veiklą tuo metu tarprajoninėje kapitalinio remonto dirbtuvėje pradėjo Algimantas Skrebė. Jis buvo ką tik grįžęs iš lagerio Vorkutoje. Pušaloto gatvėje mediniame name veikė vaikų darželis, kurį lankė tos gatvės gyventojų vaikai. 1961 m. pastatytas mūrinis vaikų darželis.

Įdomi Pušaloto gatvės istorija ir joje gyvenantys žmonės.