R. Bakanauskas: po keturiasdešimties metų darbo tikėjausi kitokios padėkos

Visada yra keista skaityti straipsnius, kuriuose aiškinami tarpusavio santykiai (lyg negalima būtų susitikti ir pasikalbėti  asmeniškai). Visada sakiau, kad aš taip niekada nesielgsiu. Bet niekada nesakyk niekada. Perskaičius Sekundėje straipsnį „Iš būrelio – į prokuratūrą” neatsilaikiau. Todėl prašau man atleisti, bet toliau tylėti darosi sunku.

Istorija nemaloni ir labai pamokanti. Visko pradžia – politika. 2019 metais tapau Panevėžio miesto Tarybos nariu. Papuoliau į OPOZICIJOS gretas, bet tikėjimo nepraradau.  Panirau į Tarybos reikalus ir, aišku, neatsilaikiau, pradėjau ieškoti teisybės. Dažnai kritikavau teikiamus projektus, sprendimus, nenorėjau taikytis su man nepriimtinais nutarimais. Negalvojau, kad yra baudžiama turėti savo nuomonę ir ją išsakyti. Dabartinei daugumai, su didžiais Panevėžio miesto politikais priešakyje, nusibodo mano kritika ir pasisakymai Tarybos posėdžiuose. Pribrendo laikas mane užčiaupti. Jau antri metai kai mane, o tiksliau mane ir mano šeimą bando nubausti. Taikosi į man svarbiausia sritį – į mano darbą, į veiklą ugdant vaikus.

Viskas daroma paslapčia. Straipsnis „Iš būrelio – į prokuratūrą” tai pirmas kartas, kai apie mano persekiojimą prabilta viešai. 2020 metų rugjūčio 27 dienos ir rugsėjo 23 dienos Tarybos posėdžiuose kritiškai pasisakiau apie kultūros ir meno projektų kofinansavimo nuostatus, neformaliojo vaikų švietimo tvarkos aprašą. Taip pat išreiškiau negatyvią nuomonę apie miesto mero elgesį posėdžių metu, jų vedimo kultūrą ir žeminantį požiūrį į Tarybos opozicijos atstovus. Po šių mano pasisakymų posėdžiuose, netikėtai atsirado anoniminis skundas, kurio pagrindu savivaldybės direktorius parašė įsakymą pradėti mano veiklos tyrimą. Bet aš apie tai nebuvau informuotas ir iki šiol neturiu nei raštiško, nei žodinio pranešimo. Tai labai keista situacija. Iki pat dabar iš manęs asmeniškai neprašoma nieko, nei paaiškinimų, nei dokumentacijos, nei kitos informacijos. Visa medžiaga renkama aplinkkeliais, iš įstaigų, kuriose dirbu aš, ar mano šeimos nariai. Intensyviausias spaudimas prasidėjo po 2021 metų eilinio pavasarinio miesto tarybos posėdžio, kuriame pasisakiau, kad nesutinku su daugumos nuomone, pareiškiau kritiką asmeniškai miesto merui ir savivaldybės administracijos direktoriui, pasipriešinau jų vykdomai politikai. Sunku rasti tikslų šios situacijos apibūdinimą. Aš tai priimu kaip sąmoningai suplanuotą susidorojimą su politiniais oponentais, naudojantis tarnybine padėtimi ir administraciniais resursais. Taip tapau nusikaltėliu – blogiečiu, kuriam bandoma inkriminuoti baudžiamąjį persekiojimą pasinaudojant teisėsauga.

Kad suprastumėt situacijos rimtumą ir ypatingą oponentų nusiteikimą, pateiksiu keletą faktų: pradžia 2020 m. rugsėjo mėnuo – pradedama tikrinti dokumentacija, vėliau pradedamos vidaus audito procedūros, dar vėliau pradeda patikrinimą Švietimo skyrius (Nepatikėsit, bet 2021 m. gegužės mėnesį per trijų savaičių laikotarpį atėjo patikrinti ir stebėjo sepyniolika mano vedamų pamokų. Neabejotinas rekordas. Bet aš atlaikiau). Dar vėliau buvo pateiktas skundas Vyriausiajai etikos komisijai, dėl mano siūlyto projekto įteisinti etnokultūrą kaip prioritetinę sritį (jų nuomonė – supainiojau viešus ir privačius interesus). Kaip aiškėja, dalis savivaldybės darbuotojų buvo priversti visus metus ir keturis mėnesius dirbo iš peties, uoliai vykdė užsakovų nurodymus,  aukojo brangų laiką, apmokamą iš miesto biudžeto, ieškojo klaidų mano darbe, kad įrodytų mano nepadorų elgesį. O gale – kalėdinė dovana, vyšnia ant torto. 2021 m. gruodžio 21 d. prokuratūra gavo kreipimąsi iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl dokumentų klastojimo. Aišku, pagrindinis veikėjas aš. Tai jau nustebino ir mane. Jei nebūtų graudu, galima būtų pajuokauti, kad tai tik paprastas „atsitiktinumas” ar nekaltas įvykių „sutapimas”, pirmą kartą per visus keturiasdešimt mano darbo metų. Sakyti, kad tai mobingas – silpnoka, tai pavadinčiau brutaliu susidorojimu su politiniu oponentu, pasinaudojant tarnybine padėtimi.

Mane kaltina galimai neskaidriu lėšų, skirtų vaikų būreliams panaudojimu. Citata iš straipsnio „vaikams buvo organizuojami užsiėmimai, finansuojami biudžeto lėšomis, tačiau įtariama, kad jie iš tikrųjų nevyko”. Skaitant straipsnį galima suprasti, kad naudojami biudžeto pinigai, bet užsiėmimai nevyksta, grobstomas biudžetas. Bandoma mane apkaltinti lėšų pasisavinimu. Minima Viešoji įstaiga „Panevėžio Pynimėlis”.  Galiu paviešinti šio ansamblio finansinę padėtį ir veiklą, tai ne paslaptis. 2021 metais gautas finansavimas 13500 Eur. NVŠ krepšelio lėšų ir 2372,37 Eur. gyventojų pajamų mokesčių paramos (tėveliai pasistengė, ačiū jiems už paramą), viso 15872,37 Eur. Mėnesio pajamos 1322,70 Eur. Tai suma, už kurią reikia išlaikyti visą ansamblį. Tai užsiėmimai, ugdymas, salės nuoma, šokių pastatymai, įvairūs rekvizitai, koncertai ir t.t. „Pynimėlio” išskirtinė veikla – naujų programų kūrimas. Šiais laikais kompozitoriai, dailininkai, baletmeisteriai ar režisieriai dirba tik už tam tikrą atlygį. O dar tautiniai rūbai. Juk koncerte visi turi būti aprengti ir apauti. Galų gale, vadovai ar koncertmeisteriai dirba ir tikisi savo darbo įvertinimo. Čia tinka posakis „daug, skaniai ir dar pigiai”. Šiuo metu Panevėžio miesto savivaldybė prie „Pynimėlio” išlaikymo neprisideda, mes jiems per prasti. Nors buvo laikai, kai ta pati savivaldybė tam pačiam „Pynimėlio” išlaikymui vien darbo užmokesčiui skirdavo septynis pilnus etatus. Šiandien apie tokį palaikymą net svajoti nedrįstu. Gaila, pasikeitė laikai, požiūris. Dabartiniams savivaldybės vadovams kultūros reikalai nė motais. Kultūra tapo labai priklausoma nuo politikų, kuriems ji reikalinga tik kaip įvaizdžio formavimas. Miesto strateginiame plane deklaruojama, kad kultūra – Panevėžio miesto stiprybė, bet esama kultūros įstaigų infrastruktūra vis atsiduria už atsinaujinančio Panevėžio ribos. Padėtis apgailėtina.

Nesijaučiu kaltas, tikiu teisingumu. Pasitikiu Lietuvos teisėsauga, esu pasiryžęs bendradarbiauti ir atsakyti į visus klausimus. Tikiuosi, kad Vyriausioji Tarnybinės Etikos Komisija ir prokuratūra, netaps susidorojimo su nepageidaujamais politiniais oponentais įrankiais, kad šis tyrimas neapribos mano, kaip tarybos nario, veiksmų. Tikiu, kad gyvename laisvoje, demokratinėje valstybėje.

Po keturiasdešimties metų darbo tikėjausi kitokios padėkos.

Su pagarba    Ričardas Bakanauskas