R. Trainytė: Užteks su dirvožemiu elgtis kaip su purvu, reikalaukime švaraus maisto

Lietuvoje netylant aistroms dėl to, ar naujasis žemės ūkio ministras bus pajėgus skaidriai įgyvendinti taršaus ir į grūdų eksportą orientuoto žemės ūkio politiką, Saudo Arabijoje susirinkusios pasaulio vyriausybės sprendžia Žemės dykumėjimo krizės klausimą. Pastarojo susitikimo tikslas – padidinti ambicijas spartinant dirvožemio regeneracijos veiksmus, taikant į žmones orientuotą požiūrį.

Turbūt nedaug kas pastebėjo, kad yra net trys Jungtinių Tautų aukščiausiojo lygio konferencijos, populiariai dar vadinamos COP‘ais. Visos jos susiję su atitinkamomis konvencijomis, pasirašytomis Rio de Žaneire, todėl dar vadinamos „Rio trio“. Viena jų – dėl biologinės įvairovės, antroji, labiausiai žinoma – dėl klimato krizės. Na, o trečioji – dėl kovos su žemės dykumėjimu (COP16) – šiuo metu vyksta Saudo Arabijoje, Rijado mieste.

Visų šių trijų JT Konvencijų aukščiausiuose susitikimuose priimti sprendimai ir šalių įsipareigojimai vėliau „nugula“ į teisės aktus ir galiausiai lemia, kaip efektyviai sprendžiama šiuo metu pasaulį apėmusi daugybinė krizė. Lietuva yra pasirašiusi visas šias konvencijas, taigi – įsipareigojusi prisidėti prie kovos su biologinės įvairovės nykimu, žemės dykumėjimu ir klimato krizėmis.

Vis daugiau žemės – nevaisinga

Atlikti tyrimai rodo, kad dėl augančio žmonių skaičiaus iki 2050 m. žemės ūkyje reikės pagaminti 50 proc. daugiau maisto produktų nei dabar. Itin neramu dėl to, kad iki 40 proc. mūsų planetos žemių jau yra nualintos, t.y. jose niekas nebegali augti.

Europos Komisija pripažino, kad net 70 proc. ES dirvožemių nėra geros būklės. Įvertinus tokią situaciją, akivaizdu, kad reikia imtis skubių veiksmų, kad būtų atkurtos žemės, apsaugotos ekosistemos ir patenkinti didėjančio gyventojų skaičiaus poreikiai.

Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, Lietuvoje vidutiniškai jau yra eroduota apie 19 proc. visų žemės ūkio naudmenų. Tai 2021 m., t.y. penkių metų senumo, duomenys. Visos ataskaitos įspėja, kad Lietuvos dirvožemio būklė kasmet blogėja, tad realiai situacija dar blogesnė. Nors mūsų šalies klimatologai neprognozuoja itin didelių sausrų Lietuvoje, pripažįstama, kad ateityje ūkininkauti darysis vis sudėtingiau, nes pagrindinis ūkininkų resursas – dirvožemis – sparčiai blogėja. Taigi, užauginti maistą darosi vis sudėtingiau.

Žemės ūkio tarša – šokiruoja

Klausantis po socialinius tinklus „vaikštinėjančio“ vaizdo įrašo, kuriame šviežiai paskirtas žemės ūkio ministras teigia, kad pramonė ir energetika labiausiai nulemia klimato kaitą, o žemės ūkis tai tokia „šventa karvė“, kuri tik kenčia nuo klimato kaitos, mažų mažiausiai kyla klausimas, ar ministras turi bent elementarų ryšį su realybe.

O realybė yra tokia, kad Lietuvos žemės ūkio faktinė tarša šokiruoja. Žemės ūkyje išmetama beveik ketvirtadalis Lietuvos šiltnamio efektą sukeliančių dujų, jam priskiriama virš 95 proc. išmetamo amoniako. Lietuvoje daugiau nei 40 proc. vandens telkinių dėl žemės ūkio taršos yra blogos būklės. Net jei panaudosime daugelio kritikuojamą BVP matą, sektorius, sukuriantis apie 5 proc. bendrojo vidaus produkto, daro neproporcingą žalą aplinkai ir klimatui.

Žemės ūkio sektorius nuolat gąsdina politikus įprasta murmele: „Mes jus maitiname, jei ne mes – badu dvėsit“. Tai kiek gi tų grūdų reikia Lietuvos žmonėms? Paskaičiuota, kad Lietuvos poreikius kasmet patenkintų iki 1,5 mln. tonų grūdų. Lietuvoje užauginama keturis-penkis kartus daugiau – 6–8 mln. tonų. Visas perviršis yra eksportuojamas ir parduodamas šalims, kur grūdų trūksta. Nepamirškime, kad grūdai yra auginami ne tik maistui, bet ir, pavyzdžiui, biokuro gamybai. O tai reiškia, kad žemė yra alinama vien tam, kad užaugintas grūdas būtų sudegintas.

Tai kaip tuomet atskirti lietuvišką racionalų ūkininkavimą nuo elementaraus pasipelnymo gamtos sąskaita? Akivaizdu – būtina imtis veiksmų, mažinančių žemės ūkio sektoriaus neigiamą poveikį aplinkai ir tai daryti solidariai su kitais ekonomikos sektoriais. Taigi, čia reikės ne tik grūdų ūkio vadybos išmanymo.

Tvari aplinka – žmogaus teisė

Gilėjant trigubai planetinei krizei (angl. triple planetary crisis) – biologinės įvairovės nykimo, klimato kaitos ir taršos – vis daugiau vietos bendruomenių pasaulyje atsigręžia į tai, kas yra po jų kojomis – dirvožemį.

Įvairių šalių vyriausybės bei tarptautinės organizacijos jau pripažįsta, kad dirvožemį tausojančios vietos bendruomenių praktikos yra vertingas šaltinis ekologinėms krizėms spręsti, mat jų valdomoms teritorijoms būdingas mažesnis miškų kirtimo ir žemės degradacijos lygis.

Svarbiausia, keičiasi pats požiūris į tai, kas laikoma bendruoju gėriu, o kas – tik privačia nuosavybe. Dirvožemis, kaip miškas, oras, vanduo, rūšys, naudingos iškasenos pradedami laikyti bendra visos bendruomenės vertybe. Būtent žmonės yra Konvencijos dėl žemės dykumėjimo centrinė ašis. Norint spręsti klimato krizę – lengva nebus, nes čia svarbiausia socialinis teisingumas ir žmonių teisės.

Štai 2022 m. liepą Jungtinės Tautos pripažino, kad švari, sveika ir tvari aplinka yra žmogaus teisė. Tai buvo pirma rezoliucija, pasakiusi tai nedviprasmiškai ir labai aiškiai (įdomu, kad tokio pripažinimo teko laukti net beveik 70 metų po JT įkūrimo). Šis svarbus, juridiškai įpareigojantis teisės į sveiką aplinką pripažinimas reiškia viena: rezoliucija įduoda žmonėms į rankas itin svarbią priemonę – reikalauti, kad jų vyriausybės, didieji teršėjai ir visi aplinkai prasikaltę asmenys atsakytų.

Teismai – vienintelė išeitis?

Jau girdėjome Europoje plačiai nuskambėjusį atvejį, kai Europos žmogaus teisių teismas pripažino, kad Šveicarija nepakankamai kovoja su klimato kaita. Bylą prieš Šveicariją iškėlė 2000 vyresnio amžiaus šveicarių. Lietuvos piliečiai turi tokią pačią teisę, mes galime padaryti tą patį. Ko gero, čia tik laiko (ir finansavimo) kausimas, kada atsiras pirmasis atstovaujamasis ieškinys prieš Lietuvą.

Ne tik piliečiai paduoda į teismą savo vyriausybes. Vienos šalys taip pat gali paduoti kitas. Pavyzdžiui, šiomis dienomis JT aukščiausios instancijos teismas pradėjo nagrinėti svarbią klimato kaitos bylą. Precedento neturinčiais Tarptautinio teisingumo teismo klausymais siekiama rasti planą, kaip pasaulio valstybės turėtų apsaugoti aplinką nuo žalingų šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir kokios pasekmės jų laukia, jei to nepadarys. Kampanijai vadovauja Ramiojo vandenyno šalys, o ieškinius pateikė daugiau nei 100 grupių.

Prieš keletą savaičių vykusiame klimato kaitos COP29 turtingos pasaulio šalys vietoje 1,3 trilijono JAV dolerių, reikalingų spręsti klimato krizei, „išspaudė“ tik 300 milijardų. Globali Šiaurė dar negali laisvai atsikvėpti. Teismo sprendimas parodys, kiek toks įsipareigojimas teisingas pagal tarptautinę teisę, įskaitant žmogaus teises ir aplinkosaugos sutartis.

Pasaulio dirvožemis yra gyvybiškai svarbus sprendžiant klimato krizes. Jis net 30 proc. prisideda prie pastangų, kad globalios temperatūros kilimas neviršytų 1,5 °C ribos. Mokslininkai skaičiuoja, kad pasauliui nereikia daugiau dirbamos žemės, užtenka tvariai naudoti esamą ir atkurti nualintą. Ir pabaigai pasinaudosiu Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus António Guterreso įžvalga: „Mūsų išgyvenimas priklauso nuo žemės. Tačiau elgiamės su ja kaip su purvu“.