Raimondas Klezys: menas jaunimui padeda save atrasti

Iš nedidelio Žeimių miestelio Jonavos rajone kilęs aktorius Raimondas Klezys mėgaujasi darbu su paaugliais ir jaunimu periferijoje. Menininkas pastebi, jog dažnai į miestelius ir kaimus atvežami jo paties drauge su žmona režisiere Ieva Jackevičiūte įsteigto nepriklausomo teatro pavadinimu ,,No Shoes“ pasirodymai būna pirmoji profesionalaus scenos meno patirtis jaunuoliams. Spektakliai nuo didmiesčių nutolusiose vietovėse nesulaukia nei elito, nei kritikų, tačiau yra labai laukiami ir itin reikalingi.

Periferijoje populiarus sportas, o vietos bendruomenės kartais turi mėgėjų teatro kolektyvus ar šventes. Kodėl to nepakanka ir svarbu rodyti profesionalų teatrą?

Teatras yra visoks, labai įvairiaplanis ir labai skirtingas. Jis suteikia tokias patirtis, kokių nesuteiks sporto ar pramogų klubas. Mėgėjų teatras – gerai, tačiau būtina matyti ir profesionalią kūrybą. Pradėjus rodyti spektaklius mokyklose, vis dažniau iš mokinių sulaukiu asmeniškų žinučių Instagrame: „Sveikas, gal gali atvažiuoti su spektakliu?“ ir nurodo mokytojų kontaktus. Tai yra nuostabu bei parodo mokinių susidomėjimą, alternatyvaus laisvalaikio praleidimo poreikį. Aš ir pats paauglystėje turėjau galimybę lankyti tik sportą, o būčiau norėjęs tikrai daugiau. Tai ką suteikia menas, negali jokia kita veikla. Esu tuo įsitikinęs pats dabar ir kurdamas ir dirbdamas pedagoginį darbą.

Dažnai meninės edukacijos veikia per programą „Kultūros pasas“. O mokyklos neturi plačių išteklių pasikviesti įvairius kūrėjus ar skirtas programas. Ką patartumėte renkantis menines veiklas, skirtas moksleiviams?

Puiku, jog yra „Kultūros paso“ programa. Tačiau, mano nuomone, dvylikos eurų mokiniui visiems metams yra per mažai. Juolab, kad daugelis veiklų nesusijusios su menais. Visa atsakomybė, ką jie pasirinks tenka mokytojui. O mokytojai irgi nebūtinai gali žinoti apie visas „Kultūros paso“ siūlomas programas.

Manau, būtų puiku, jog atsirastų tam tikra bendruomenė ar grupė, kurioje „Kultūros paso“ edukacijų dalyviai dalintųsi savo patirtimi. Taip išsirinkti plačioje sistemos pasiūloje galimai taptų lengviau. Taip pat renkantis turėtų orientuotis į mokinius ir tai, ko norėtų būtent jie.

2022 metais su teatru ,,No Shoes‘‘ aplankėte 37 savivaldybes ir parodėte 52 spektaklius, kuriuos pamatė apie 4500 vaikų ir jaunuolių. Vien mono spektaklį paaugliams „Dulkėti veidrodžiai” parodėte net 42 kartus. Kritikė L. Šimkutė pasirodymą įvardino kaip nemeilės padarinių manifestaciją. Kodėl būtent šį spektaklį pasirinkote rodyti jaunimui periferijoje?

Kai kūriau, pirmiausia numačiau jo rodymą įkalinimo įstaigose. Paskiau supratau, kad būtent mokiniai yra tikslinė šio pasirodymo auditorija. Tai istorija apie jauną žmogų, gyvenantį mažame miestelyje bandantį išplaukti iš nemeilės liūno: personažą supa žalinga aplinka, priklausomybės, patyčios, nusikalstamos veiklos iš kurių jis stengiasi ištrūkti.  Ši tema ypač aktuali regionuose gyvenančiam jaunimui. Tai jų istorijos. Žinau tai iš asmeninės patirties.

Po tavo kiekvieno spektaklio yra pokalbis su mokiniais, aptarimas, diskusija. Kodėl tai svarbu?

,,No Shoes‘‘ teatro moto – „dalintis gera“. Mums svarbus kiekvienas dalyvis, svarbu gyvo ryšio užmezgimas, dialogas, tikras kontaktas su kiekvienu atėjusiu ir galimybė tiek man, tiek žiūrovams pasidalinti patirtimi. Kai rodome režisierės Ievos Jackevičiūtės kurtus spektaklius kūdikiams, ji visuomet mini, jog turime užmegzti akių kontaktą su kiekvienu vaiku ir tėvu.  Tai svarbu ir vaidinant paaugliams.  Mezgu kontaktą dar prieš spektaklį: pasitinku juos prie pat durų, paprašau kokios nors pagalbos, pavyzdžiui sunešioti kėdes ar sujungti apšvietimą.  Taip siekiu, kad pagrindiniu akcentu taptų ne teatras, bet dialogas su žmonėmis. Tuo tarpu pasirodymas būtų pagrindine priemone gilesniam pokalbiui ir ryšiui. Tad ryšio užmezgimas bei diskusija po spektaklio labai svarbi.

Kokias temas, problematikas ar interesus apčiuopiate dirbdamas su paaugliais ir jaunimu?

Nepasigilinus gali pamanyti, kad šiuolaikinis jaunimas gyvena visai kitaip nei gyvenome mes. Tačiau yra amžinų temų. Visiems rūpi meilė ir įvairios temos besisukančios aplink tai. Kita tema – savo tapatybės paieškos. Labai aktualūs ir aštrūs klausimai yra „kas aš esu?“, „kuo noriu būti?“. Po kiekvienos diskusijos kviečiu pakelti rankas tuos, kurie žino kuo nori būti. Dažniausiai pakelia vos keli mokiniai iš šimto dvidešimties. Tai – bėda. Pats, kai buvau abiturientu, patyriau tai: nežinojau kur stoti, o priėmimo į aukštąsias dokumentus už mane supildė mano sesuo. Kai vienas ar kitas jaunuolis po spektaklio pasidomi apie aktorystę raginu juos siekti savo svajonės.

Kokių reakcijų rodydamas spektaklius mokyklose paaugliams dažniausiai sulaukiate?

Daugelis jaunuolių užmiestyje teatrą mato pirmą kartą savo gyvenime. O spektaklių stebėjimas reikalauja tam tikros etikos. To savaime neišmokstama bei reikalingi įgūdžiai. O jų neturint nutinka ir juokingų ir nevisai juokingų situacijų. Būna, vaidindamas klausiu kokio retorinio klausimo, o į jį ima ir atsako. Arba daug plepa, komentuoja, atsistoja, pasivaikšto, persėda į kitą vietą ir panašiai.

Spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai” yra viena scena, kur mano vaidinamas personažas konfliktuoja ir mėto obuolius į sieną. Vieno spektaklio metu, kaip įprastai, mečiau tris obuolius ir, staiga, vienas mokinys sako: „dar!”. Tada mečiau dar. Jis neatstojo ir ėmė garsiai reikalauti dar ir dar.  Galiausiai išmėčiau visus, gal dvidešimt, obuolių į sieną. Susikūrė ypatinga atmosfera. Vėliau, jau diskusijos metu, kalbėjomės apie tai ir mokinys pasakė, kad jam tiesiog norėjosi matyti vėl  ir vėl į sieną atsitrenkiant dūžtančius obuolius. Tokiu būdu jis tapo ne tik žiūrovu, bet ir spektaklio bendrakūrėju. Interaktyvumas – kita svarbi ,,No Shoes‘‘ teatro meninė idėja.

Kokios dar istorijos lydi pasirodymus mokyklose?

Kartą vaidinant, mokiniai pirmąsyk apsilankė ugdymo įstaigoje esančioje aktų salėje, kurią mums atrakino. Erdvė buvo labai skurdi, šildoma šildytuvais raketomis, niekas nežinojo kur rozetės bei kaip reguliuojama šviesa. Tuo tarpu sporto salė buvo renovuota.

Kito apsilankymo pas jaunuolius metu, kai į sceną kartu su manimi skaityti už kelis personažus kviečiau du mokinius, pats to nežinodamas pasikviečiau vaikiną, kuris labai mikčioja. Tas momentas, kai turi pakviesti sau partnerius iš žiūrovų salės labai trumpas. Išgirdęs jį prisistatant akimirkai sudvejojau, ar nereiktų pasikviesti kito mokinio. Tačiau tiesiog jo paklausiau „sugebėsi paskaityti?“, o jis atsakė – „aš sugebėsiu“. Tvirtu žingsniu nuėjo ir paskaitė. Visi sukluso. Tačiau buvo puiku. Jis susiėmė ir tai padarė labai gerai, taip pelnė visos auditorijos pagarbą.  Diskusijos metu labai daug kalbėjome apie tai, kaip kartais reikia tiesiog išdrįsti.

Kaip pasirenkate vietoves, į kurias keliaujate rodyti spektaklius bei dirbti su jaunimu?

Rengdamas projektus visąlaik bedu pirštu į tam tikrą regioną ir jei ten pasirodymas nebuvo rodytas, pasirenku jį. Tad vietoves pasirenku visai atsitiktinai. O į lankytas vietoves grįžtu tuomet, kai sukuriu naują spektaklį. Taip dažnai aplankau ir Jonavos rajoną, iš kurio esu kilęs. Tuo tarpu su „Kultūros paso“ programa patvirtinu visas edukacijas, kurių pageidauja mokyklos, nesvarbu ar tai Kretinga, ar Vilniaus rajonas, randame datą, susėdam ir važiuojam. Pavyzdžiui, gruodį į Kretingą vykau tris kartus ir čia vėl lankysiuosi naujais metais. Kelionė pirmyn ir atgal užima septynias valandas, tačiau visuomet verta. Tolimos vietos labai nustebina.

Kas Jums pačiam yra teatras?

Dialogas. Labai mėgstu interaktyvius spektaklius, kur dažniausiai gali pabendrauti su žiūrovu, gali jį įtraukti, jausti jo pulsą bei taip kuri ryšį, o ne tik padedi jam iš toli matomą gyvą paveiksliuką.

Žvelgiant į praėjusius metus, kaip juos apibendrintumėte?

Tai buvo sunkūs, bet veikla labai turtingi metai. Jie atvėrė akis bei darsyk įrodė, kad būtent tai, ką darome turi augti, plėstis ir suteikti galimybę tiek kūrėjams, tiek jauniesiems žiūrovams susitikti ir patirti meną.

Besibaigiant metams ,,No Shoes“ teatras tapo Menų spaustuvės rezidentais. Kokius tikslus keliate naujiems 2023-iems metams?

Daug važinėjame po Lietuvą, tad žiūrovai dažnai teiraujasi, kada mūsų spektaklius pamatys Vilniuje.  Labai džiaugiamės, jog tapus ilgalaikiais Menų spaustuvės rezidentais, su žiūrovais galėsime susitikti ir pačioje sostinės širdyje, Gedimino kalno papėdėje. Planuojame rodyti jau sukurtus spektaklius kūdikiams, vaikams ir jaunimui. Taip pat sostinės publikai pristatysime mūsų bendras produkcijas su J. Miltinio dramos teatru,  Kauno kameriniu teatru, „Auros“ teatru.  Nusimato dvi premjeros paaugliams ir dvi – mažiems vaikams. Taip pat edukaciniai projektai jaunimui, mokymai mokytojams, ankstyvojo teatro užsiėmimai patiems mažiausiems. Nekantraujame imtis darbų ir susitikti su žiūrovais, nes dalintis kūryba – gera.

Kalbino Gintarė Žaltauskaitė