Ramūnas Grikevičius: „Tapyboje, kitaip, nei gyvenime, esu sau pasiutusiai reiklus“

-Gal ir nenumirčiau iš bado, jei tik tapyčiau, bet taip ekstremaliai vis dėlto nenorėčiau gyventi, – svarsto nemenkai Europoje žinomas panevėžietis dailininkas Ramūnas Grikevičius, jau septyniolika metų dailės mokykloje miesto ir aplinkinių vietovių vaikus mokantis teptuku, lyg grietinę, kabinti aliejinius dažus ir brėžti vis drąsesnę liniją. – Nesakau, kad siekiu išugdyti pasaulines garsenybes – visus priimu labai žmogiškai, o tada ir pasirodo, kas yra kas: perspektyviausiais vadinami dažnai užleidžia vietą kukliausiems. Meno pasaulyje taip: jautiesi savas, arba ne.

ATĖJO IR PASILIKO

Vargu ar begali būti tikresnis panevėžietis už tą, kuris čia gimė, augo, mokėsi, gyvena, dirba ir niekur nesirengia ilgiau, negu atostogoms, iškeliauti – toks  Ramūnas Grikevičius.

-Netgi tą pačią dailės mokyklą baigiau, kurioje dabar dirbu, – tarsi lojalumo savo miestui įrodymas, paskaninamas jam būdingu subtiliu humoru: – Nebuvo čia jokių stebuklų, ir aš gal ne ypatingais talentais žibėjau – tiesiog visas kiemas tuo metu dailę lankė, kaipgi be manęs? Kodėl paskui studijavau dailę? O kur kitur galėjau įstoti, jei mokiausi prastai, o nuo sovietinės armijos kažkaip reikėjo išsisukti? Istorija proziška.

Pasirinkęs tuometį Šiaulių pedagoginį institutą, ketvirtajame kurse, pasakoja,  apsisprendęs galutinai – tapyba, o jau nuo trečiojo pradėjęs dalyvauti parodose.

Paskyrimas rodė Prienų kryptį.

-O, su kokiu džiaugsmu, po kelerių metų darbo kaimo mokykloje, grįžau į Panevėžį, pažįstamo pakviestas molinių auskarų lipdyti – tada buvo užėjusi tokia mada, – prisimena R. Grikevičius. – Paskui dar buvo molinių namelių vajus,  galiausiai – dailės mokykla. Atėjau ir pasilikau. Jau septyniolika metų darbo kitur neieškau.

GRĮŽTA DAŽŲ KVAPO ĮKVĖPTI

Mokytojas džiaugiasi: darbas dailės mokykloje ir bendrojo lavinimo – skiriasi kaip diena nuo nakties. Vaikai pirmojoje – motyvuoti, žinantys, ko nori, namo dažno išvaryt neįmanoma – gera jiems čia, ir jam su tokiais  – gera, o vyresnėse klasėse apskritai kaip su žmonėmis galima susišnekėti – apie viską: dailę, meną, gyvenimo, pasaulio sampratą. Daugelis, baigę mokyklą, grįžta – pasipasakoti, kaip sekasi, patarimo pasiklausti, tiesiog dažų kvapo įkvėpti. Neskaičiuoja, kiek ugdytinių baigę Dailės akademiją, kitas aukštąsias mokyklas – ir dirba pagal specialybę, ir nedirba, įvairiai klostosi jaunų žmonių gyvenimai, bet mokytojas – niekuomet neabejingas, jei jau teko sutikti žmogų, susidraugauti su juo, pažinti:

-Labai keistų dalykų nutinka: atrodo, atsargus, drovus, paskui pražįsta. Svarbu, kad jaustų tą dvasią. O tada, kuris tapo, tai tapo – bet kur, paprasčiausioje kertėje – jokių studijų nereikia, jokių dirbtuvių. Visiškai nepriklausomai nuo to, pirks kas nors tą darbą, ar nepirks.

REIKŠMINGA – VISKAS

Apskritai, įsitikinęs R. Grikevičius, iš meno pralobti neįmanoma. Nuolatinis galvos sukimas – kaip pragyventi, iš ko mokesčius susimokėti ir dar duonos nusipirkti – skaudžiai kerta per smegenis. Tiksliau, susvyruoja savivertės pamatai. Todėl, mano, pinigų reikia tiek, kad apie juos negalvotum. Neatsitiktinai tas piniginis klausimas tarp menininkų nuolat įplieskia diskusiją – kas yra profesionalas: tas, kuris išgyvena iš savo darbų, jokio valdiško darbo nesiimdamas, ar, nepriklausomai nuo to, ką bedarytų, svarbu, kad kuria. Juk, antra vertus, jei vykdai užsakymą, nebesi laisvas. Jei pataikauji kažkieno skoniui, ar gali vadintis nepriklausomu? Taigi, kazusų daug. Tačiau Ramūnas neneigia: taip, nemažai yra kūręs įvairiems salonams. Taip, stengęsis įtikti ir patikti, ir negėda jam tokių savo darbų – jie geri, bet dėl jų neaikčioja, niekada nerodytų parodose, ir tie, kuriais didžiuojasi, atsiranda tikrai ne kažkam panorėjus, suderėjus, sąlygas padiktavus.

-Man svarbu intuicijos, įžvalgos, nuojautos, taip pat literatūrinis tekstas – mintis. Norėčiau, kad darbai būtų emocionalūs, – sako. – Viskas labai reikšminga: ir protas, ir kompozicija, ir linija. Įkvėpimas? Nesuprasi, kada jis ateina, kada išeina: kartais iš ryto atsikeli su didžiausiu pakilimu – ir… nieko, kartais – pareini prasčiausios nuotaikos, atsistoji prie molberto – ir… liuks! Būna, kad įkvepia gera muzika, graži fotografija, arba staiga švysteli kokia tekstinė idėja.

VIENATVĖ PADEDA

Tapyboje, atvirkščiai, nei gyvenime, nė kiek nepataikaudamas savo vidiniam ego, sako Ramūnas, esąs pasiutusiai reiklus. Jei kasdienybėje nežinai, kaip bus, ir užsibrėžto tikslo gali laikytis vos porą dienų, tai kūryboje – tokia disciplina, kurioje apie savigailą negali būti nė užuominos: dirbantis tol, kol užvaldo tik kūrėjui pažįstamas ramybės, džiugesio ir dar nežinia kokių emocijų mišinys, pranešantis viena: pavyko.

-Anksčiau dar galėdavau tą vietą, kurią įsivaizduoju kitaip, ir neįstengiu to padaryti realiai, palikti taip, kaip yra, paslėpti, užmaskuoti – vistiek juk niekas nežino, kaip turėtų būti, bet dabar jau ne – darbo nerodau tol, kol nejaučiu, kad viskas – padariau taip, kaip norėjau. Savęs neapgausi: pasižiūri į drobę ir nematai nieko, tik ten, kur ne taip.

Gyvenime tikrai nesu toks preciziškas, greičiau, standartinis, kaip visi: nemėgstu niekšų, melagių, cinizmo, pasipūtimo ir apsimetėlių. Vienišius? Daugiau taip, nei ne. Kiek įmanoma, tiek vienas. Tai padeda: kai tapydamas imi prisiminti vaikystę, įvairiausius nutikimus – atsitrauki, darbas baigtas. O kai atleki turėdamas planą – darysiu taip ir šitaip – nieko neišeina.

APŽIŪRĖJO MINIOS

Jei nedirbtų dailės mokykloje, galėtų būti puikus kokios nors reklamos agentūros darbuotojas – išmano šią sritį, tarptautiniame kompiuterinės grafikos festivalyje net Grand Prix laimėjo, bet, vos pagalvoja, kad tuomet tvarkingai visas aštuonias valandas reiktų prie kompiuterio prasėdėti, apima siaubas ir užplūsta palaima: juk nuolat esąs tarp jaunimo, įvaldęs netgi jo žargoną, žino, kas jam rūpi, ir kad geras tas jaunimas – šviesūs auga žmonės – ar begali kas būti idealiau?

Lietuvos dailininkų sąjungos narys, surengęs dešimt personalinių parodų (paskutinioji „Nuojautos nebuvimas“ Galerijoje XX eksponuota vos pernai ), svarbesnių grupinių priskaičiuoja per keturias dešimtis. Simpoziumų bei plenerų geografija plati: nuo Lietuvos, Bulgarijos, iki Didžiosios Britanijos, Suomijos.

Kinijos kultūros ministerijai prieš porą metų inicijavus Londono olimpiadai skirtą parodą „Creative cities collection“, buvo atrinkta 500 darbų iš viso pasaulio. Tarp jų – ir Ramūno Grikevičiaus. Tąkart jo kūrinį „Šok su žvaigžde“, kurio esmė – liestis prie žinojimo, apžiūrėjo minios.

Pernai dailininkas dalyvavo XV Vilniaus tapybos trienalėje „Tapybos kontekstai“ Šiuolaikinio meno centre.

-Atrodė, kad sunkiai gali kas iš provincijos patekti, – pripažinimo, kaip visada, nesureikšmina, tik pasvarsto, kad provincijoje kurti – ne taip jau blogai: savi pliusai, savi minusai, aišku. – Pirmiausia gerai, kad čia nėra didelių intrigų.

 Ingrida Paškauskaitė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *