Rasa Juknevičienė: Berlyno sienos istorija tebesitęsia, nes istorija niekada nesibaigia

Baltijos kelias – Berlyno siena – Kovo 11-oji – SSRS sugriuvimas. Mes beldėmės iš kalėjimo vidaus ir stipriai pajudinom Berlyno sieną, kurios griuvimo trisdešimtmetį šiandien švenčiame.

Vasarą prieš Berlyno sienos griuvimą su artimaisiais jau buvome ištrūkę į VDR. Taip tada vadinosi Rytų Vokietija. Važiavome su savo mašinomis, “Žiguliais”, aišku. Jau buvo atleisti varžtai, nebereikėjo ypatingų leidimų, nors važiuoti dar turėjome per Brestą, geležinė uždanga ties Lazdijais nebuvo pralaužta. Mašinos buvo su Sąjūdžio atributika, trispalvėmis vėliavėlėmis, jautėmės jau tada labai laisvi ir labai nustebome, kad sutikti vokiečiai žiūrėjo į mus atsargiai, dar nedrįso leistis į kalbas apie laisvę.

Berlyne vaikščiojome palei Brandenburgo vartus ir stengėmės nors akies krašteliu pamatyti tą kitą pusę, kitą pasaulį. Šiandien visada tai prisimenu, kai tenka būti Berlyne, klausinėju kolegų, ar mes čia Rytuose, ar Vakaruose?

Sugriuvo siena, beveik išsitrynė skirtumai. Dar kokiais 1985 metais, visai neseniai juk, mažai buvo įsivaizduojančių, kad viskas taip greitai įvyks.

Man iki šiol kartais norisi įsignybti į šoną, ar čia tikrai taip viskas pasikeitė mūsų gyvenime? Tačiau yra dalykų, kurie pasikeitė, sugriuvo ne taip greitai, kaip Berlyno siena. Deja, tai mes patys, žmonės, kuriems teko gimti, augti sovietmečio nelaisvėje.

Keisčiausia, kad tai labai ryškiai matosi pačioje dabar jau suvienytoje Vokietijoje. Jiems nereikėjo, kaip mums, atkakliai ir sunkiai siekti narystės Europos Sąjungoje, NATO. Rytų vokiečiai tapo šių aljansų dalimi iš karto, kai susivienijo abi padalintos pusės. Jiems Vakarai skyrė didžiulius pinigus, atėjo investicijos, infrastruktūra. Tačiau dar iki šiandien jaučiami skirtumai.

Ypatingai – politinėje sistemoje. Rytuose žmonės jau po keleto metų nuo susivienijimo pradėjo balsuoti už buvusius komunistus, dabar persimetė į naujai prieš keletą metų susibūrusią Alternatyvą Vokietijai, kuri yra antieuropietiška partija, pasisako už JAV pajėgų išvedimą, nesibodi draugysčių su Putinu.

Griuvus sienai, netrukus sugriuvo ir SSRS. Tai didžiausi mūsų kartos pasiekimai. Tačiau laisvas gyvenimas neatsiranda savaime. Ant imperijos, ant komunistinio kalėjimo griuvėsių laisvą gyvenimą reikia sukurti, jis nepasistato pats savaime.

Dabar matome, kad ta kūryba nėra pats lengviausias darbas. Tuo labiau, kad imperija dar nemirė. Ją, labai agresyvią ir visai kitaip vertinančią istoriją, siekiančią vėl dominuoti, turime savo kaimynystėje. Todėl Berlyno sienos istorija tebesitęsia, nes istorija niekada nesibaigia.