Tikriausiai daugelis panevėžiečių, paklausti apie tarpukariu mieste gyvenusią ir kūrusią rašytoją, pedagogę Bronę Buivydaitę-Mičiulienę (slapyvardžiu Tyrų Dulkė) negalėtų daug ką apie ją papasakoti.
Ši kūrybinga moteris Panevėžyje gyveno ir darbavosi devynerius metus: nuo 1925 iki 1934 m. Ji dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje, Panevėžio žydžių mergaičių „Javne“ gimnazijoje mokė lietuvių kalbos, įsteigė mieste Vaikų teatro draugijos skyrių.
B.Buivydaitei dirbant Panevėžyje, dienos šviesą išvydo net septyni jos kūrybos leidiniai: pjesės-pasakos „Mėlynas drugelis“ (1927) ir „Stebuklingoji radasta“ (1934), poezijos rinkiniai „Anykščių baladės“ (1930), „Vasaros šnekos“ (1931), „Skudučiai“ (1931), „Po žilvyčiais“ (1933). 1934 m. pasirodė romanas „Atversti lapai“ apie mokinių ir mokytojų gyvenimą.
Keletas biografijos faktų
Kaip rašoma Anykštėnų biografijų žinyne – B. Buivydaitė gimė 1895 m. gruodžio 8 d. Svėdasuose (dab. Anykščių rajonas). Tėvas Steponas Buivydas buvo smulkus amatininkas – siuvėjas (vėliau emigravo į Pietų Afriką, ten ir mirė). Motina – Karolina Matelytė-Buivydienė. Bronė augo trijų vaikų šeimoje su jaunesnėmis seserimis Elena ir Stefanija.
Nuo 1901 m. B. Buivydaitė mokėsi savarankiškai ir pas daraktorių, pasiruošusi išlaikė keturių klasių egzaminus. 1914–1915 m. tęsė mokslą Vilniaus karo pabėgėlių gimnazijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. rudenį kartu su kitais gimnazistais evakuota į Rusiją. 1915–1918 m. Voroneže (Rusija) sidabro medaliu baigė Martyno Yčo mergaičių gimnazijos 8 klases. Voroneže jos mokytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė paskatino domėtis vaikų teatru ir kurti pjeses.
Baigusi mokslus Voroneže, B. Buivydaitė grįžo į Lietuvą. Ji neturėjo lėšų toliau studijuoti, todėl iki pat 1948 m. Skuode, Veiveriuose, Panevėžyje, Alytuje mokė lietuvių kalbos. Vėliau apsigyveno Anykščiuose.
1930 m. jai pripažinta vidurinės mokyklos mokytojos kvalifikacija, suteikta teisė mokyti lietuvių kalbos bei geografijos.
B.Buivydaitė 1927 m. Panevėžio Šv. Stanislovo bažnyčioje (dabar – Kristaus Karaliaus katedra) susituokė su istorijos mokytoju Juozu Mičiuliu(1900–2003). 1947–1955 m. jis, kaip politinis kalinys, kalėjo Karelijos (Rusija) lageryje.
Kai Alytuje 1947 m. buvo areštuotas ir vėliau į išvežtas į kalėjimą B. Buivydaitės-Mičiulienės vyras, rašytoja buvo priversta mesti darbą mokykloje ir slapstytis. 1948 m. ji visam laikui grįžo į gimtuosius Anykščius, kur slėpėsi pas pažįstamus, slaugė sunkiai sergančią motiną. Laisvalaikiu užsiėmė daržininkyste ir gėlininkyste. Savo užaugintas daržoves pardavinėjo Anykščių geležinkelio stotyje. Vyrui 1965 m. išėjus iš namų, 1967 m. su juo išsiskyrė ir susigrąžino Buivydaitės pavardę. Vaikų jie nesusilaukė.
Rašytoja mirė 1984 m. sausio 29 d. Palaidota Anykščių senosiose kapinėse, šeimos kape šalia artimųjų.
Kūryba
Pirmuosius prozos vaizdelius būdama moksleivė Bronislavos slapyvardžiu B. Buivydaitė publikavo dar 1914 m. žurnale „Ateitis“ Utenoje. Vėliau, mokydamasi Voronežo gimnazijoje, ji praėjo eiliuoti ir pirmuosius eilėraščius.
Išvykusi iš Panevėžio ji toliau kūrė: 1935 m. pasirodė pasaka vaikų teatrui „Lapė gudragalvė“, 1936 ir 1937 m. – apysakos vaikams „Auksinis batelis“ ir „Trys bičiuliai“, 1939 m. – eilėraščių rinkinys „Po žilvičiais“, 1940 m. – liaudies pasakos eilėmis „Pagiry maža trobelė“.
Nepriklausomoje Lietuvoje B. Buivydaitė nuolat bendradarbiavo kultūriniuose leidiniuose: „Skaitymuose“, „Tautos vaire“, „Klaipėdoje“, „Ateities spinduliuose“, „Žiniose“, „Panevėžio balse“. Daug jos kūrybos buvo išspausdinta „Naujojoje vaidilutėje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Židinyje“ ir kitur.
Rašytoja kūrė ir sovietmečiu. 1969 ir 1982 m. pasirodė jos autobiografinės apysakos „Pro vaikystės langą“ bei „Vargai vartus kilnoja“, 1972 m. – eilėraščiai mažiesiems „Karklo švilpa“, 1985 m. – eilėraščių knyga „Pavasario lašai“.
2018 m. pasirodė eilėraščių rinktinė „Paukščiai vėtroje“. B. Buivydaitės kūrybai būdingas sentimentalus lyrizmas, romantinė pasaulėjauta.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės pastabos
B.Buivydaitei teko gyvai bendrauti su to meto garsiais žmonėmis: Žemaite, Sofija Kymantaite- Čiurlioniene, Gabriele Petkevičaite-Bite ir kitais intelektualais.
Literatūroje minima, kaip kartą iš Gabrielės Petkevičaitės-Bitės B. Buivydaitė sulaukė priekaištų dėl to, kad Žemaitę vadina „žila moterimi“ arba nuolat nešiojančia baltą skarelę. G. Petkevičaitė-Bitė patikino, jog Žemaitė nebuvo pražilusi ir nešiodavo skrybėlaites. O baltą skarelę užsirišdavusi tik eidama pas „paprastus žmones“.
Buvusios mokinės atsiminimai
Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomi buvusios B. Buivydaitės mokinės, pedagogės Emilijos Juzulėnienės (1909–2004) prisiminimai apie B. Buivydaitės mokytojavimo metus Panevėžio mokytojų seminarijoje.
Prisiminimuose pasakojama apie 1926 m. mokslo metų pabaigoje vykusią ekskursiją į Anykščius. Ekskursijos vadovai buvo mokytojai B. Buivydaitė ir Juozas Mičiulis (kitą vasarą tapęs rašytojos vyru). Prisiminimų autorė ir jos buvusi mokytoja buvo kilusios iš Anykščių krašto, todėl ekskursija buvusi ypač miela, jos metu aplankytas ir Puntuko akmuo.
Bronė ir Juozas Mičiuliai bendravo su mokytoja Aleksandra Šilgalyte. 1934 m. Mičiuliai ir A. Šilgalytė pasikinkę arklį atvažiavo obuoliauti į E. Juzulėnienės tėviškę – Pilviškius, 10 km nuo Anykščių. Pavaikščiojo po sodą, prisirinko obuolių, pasivaišino, pabendravo su prisiminimų autorės motina ir kitais namiškiais.
Veikiausiai 1964 m. abu Mičiuliai dalyvavo buvusių seminaristų susitikime. Kitą dieną B. Buivydaitė-Mičiulienė su vyru apsilankė pas prisiminimų autorę. Susitikime dalyvavo ir muzikos mokytojas Mykolas Karka, dar keli mokslo draugai, draugės. M. Karka pagrojo ir padainavo operetės „Šviesutė“ ištrauką pagal rašytojos B. Buivydaitės-Mičiulienės žodžius. Rašytoja buvo labai laiminga.
Vėliau prisimenama, kaip keli buvę B. Buivydaitės mokiniai, buvęs jos bendradarbis M. Karka ir A. Šilgalytė važiavo į Anykščius sveikinti rašytojos jos 75 metų jubiliejaus proga.
Rašytoja svečius mielai priimdavo, visada jaunatviška, su šypsena. Labai džiaugdavosi sužinojusi, kad žadama išleisti kokį nors naują jos veikalą. Nedejavo, kad jau beveik „buvo nustojusi regėjimo“.
Kitą kartą, 1984 m. sausio mėn., prisiminimų autorė rašytoją pamatė gulinčią karste, skendinčią gėlėse, aprengtą tautiniais rūbais. Vėliau Antano Baranausko apdainuotoje šilelio papėdėje, jos numylėtų Anykščių žemėje, ji lankė B. Buivydaitės kapą. „Tai tokia mano, mūsų buvusi mokytoja – Tyrų Duktė. Lyg atrodytų buvai vieniša. Bet, ne. Mylėjai savo Tėvynę Lietuvą. Ir Tave, brangi Mokytoja, myli visa Lietuva. Mylėjai savo tėviškę Aykščius – Anykščių žemė Tave mielai priglaudė. Tegu ošia pušys, tegu šnara berželiai Tavo neišsakytus posmus, Tavo neišdainuotas melodijas“, – rašė prisiminimų autorė.
Atminimo įamžinimas
B. Buivydaitės nameAnykščių senamiestyje, šalia bažnyčios 1984–1990 m. buvo įrengtas rašytojos memorialinis kambarys, o 1990 m. atidarytas jos memorialinis muziejus. Memorialinėje sodyboje įrengtas mažosios skulptūros sodas, čia vyksta vaikų literatūros šventės, vaidinami rašytojos kūriniai, veikia anykštėnų kūrybos knygynėlis „Auksinis batelis“.
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka 2005 m. parengė ir išleido Bronės Gvozdienės sudarytą B. Buivydaitės bibliografijos rodyklę.
Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas B. Buivydaitės dokumentų asmeninis fondas. Rašytojos asmeniniai dokumentai ir ikonografija saugomi A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje.
Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė
