KomentarasKultūros naujienos

Rašytojo Jono Biliūno vaikystė

„Reikia labai mylėti savo Tėviškę,

kad dar labiau mylėtum savo Tėvynę“

Antanas Biliūnas

 

Jonas Biliūnas gimė, praėjus 18 metų nuo baudžiavos panaikinimo Rusijos imperijoje. Rašytojo tėvai ir net vyresnieji broliai dar gerai atsiminė baudžiavos laikus. Jie buvo gyvi ir artimiausioje aplinkoje. Dar ilgiau pasiliko baudžiavos likučiai žmonių psichikoje. Tai buvo didžiulių lūžių metas žmonių galvosenoje. Reikėjo pervertinti vertybes. O tai padaryti buvo nelengva. Tuo metu žmogus vis dar girdėjo, kad valdžia duota nuo Dievo. Vyko kova su įsisenėjusiu vergiškumu, nuolankumu dvarui ir bažnyčiai. Žmogaus vertybės suvokiamos, žmogiškoji savigarba augo ir skleidėsi čia pat, vaiko akivaizdoje. Būsimojo rašytojo tėvai buvo artimiausias ir didžiausias jam pavyzdys.

Jonas Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronių kaime, netoli Anykščių. Kraštiečiui dvasininkui Antanui Baranauskui tuo metu buvo suteiktas kanauninko titulas. Jonas šeimoje buvo pats mažiausias vaikas. Stovėjo akyse seniai pralėkusios vaikystės vaizdai. „Atsimenu, sėdžiu mažas lopšy. Nuo langų šviesiomis juostomis išsitiesę saulės spinduliai. Troba šviesi, iššluota. Nieko daugiau nėra, tik šalia mano lopšio sėdi sesuo Marijona ir meldžasi. Matyt, šventė, visi bažnyčion išėjo“.

Iš motinos pasakojimo: „Tu gimei pavasarį, prieš pat Velykas; silpnutis toks buvai, tarėm, kad negyvensi; tą pačią dieną ir krikštyti tave vežė. Ir paskui ilgai buvai nesveikas, maniau, kad tikrai mirsi, ir marškinėlius baltus jau buvau pasiuvus“. „Nebus iš tavęs artojėlis, – tęsė ji gailestingai. – Būsi ubagėlis ir duonos negalėsi sau užsidirbti, ir skriaus tave, kaip mažesnį, visi“.

Tai paskatino tėvus ir į mokslus leisti, juo labiau, kad buvo geras vaikas, toks maldingas.

– Gerai, kad sūnų turi: ir gražus, ir protingas – jau mažas tebūdamas moka Dievą mylėti, – duodamas saldumynų sakė kunigėlis.

– Tik žiūrėk, visados būk toks geras, kaip dabar.

O Jonelis mąstė: visados būsiu geras, visados mylėsiu Dievulį. Ir taip jam buvo gera. Tarytum sparnai auga.

J.Biliūno gyvenimas buvo trumpas ir dramatiškas. Gyveno tik 28 metus ir ketvirtį savo amžiaus praleido kovodamas su džiova. Kovojo ir dėl mokslo, kuris buvo nutraukiamas dėl asmenybės savitumo. Pagaliau kovojo ir sąžinės kovą, nes susikryžiavo iš namų išsineštas religingumas su mokykloje bei politikoje atrasta laisvamanybe.

Abu tėvai rūpinosi savo vaikus pramokyti. Vyriausias sūnus Mykolas buvo tetulės išmokytas skaityti iš elementoriaus. Vėliau garsėjo sugebėjimais paskaityti sunkiausius raštus. Juozas buvo leidžiamas į Anykščių valdžios mokyklą, o Antanas ir sesuo Uliutė (be jų buvo dar dvi seserys, o pora vaikų mirė maži) mokėsi pas daraktorius. Tėvas buvo pasiryžęs, nors tuo metu buvo labai neįprasta, išmokyti savo dukterį rašto.

Kaimo vaikai tuoj ėmė juoktis: „Ana, Biliūnų pisorka atbėga“.

Mergaitė neištvėrusi verkdama ėmė prašyti, kad tėvelis jos daugiau nebeleistų mokytis, ir tėvai nusileido.

Apie J. Biliūno pradžios mokslą turime mažai žinių. Pirmasis jo mokytojas – buvęs dvaro prievaizdas ponaitis Kučauckas (apsakyme „Lazda“ minimas Dumbrauckas). Mokslas turėjo būti sunkus ir varginantis, nes apie bet kokį mokytojo pedagoginį išprusimą negalėjo būti kalbos. Juk jis buvo tik dvaro prievaizdas, apsigyvenęs tėvų seklyčioje: „Padavė man rankosna didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti. Jis visą dieną stovėjo, aš visą dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunku būdavo man su ta lenkiška knyga: buvau šveplas ir daugelio žodžių visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį – net mane visą prakaitas išmušdavo, akys būdavo pilnos ašarų“. Mokymas truko neilgai – vos nepilnus dvejus metus. Per tiek laiko J. Biliūnas neišmoko lenkų kalbos. Vėliau rašytojas buvo pasiryžęs taip ją išmokti, kad galėtų laisvai rašyti lenkų kalba.

Norint stoti į gimnaziją, reikėjo išeiti visą pradžios mokslą rusų kalba. Tėvai jau buvo leidę į Anykščių pradžios mokyklą vyresnįjį sūnų Juozą. Valdžios mokykla bruko svetimą kultūrą. Giminaičio kunigo patarti, tėvai nusprendė Jonuko neleisti į valdžios pradžios mokyklą. Susitarę su dar penkiais kaimynais, kurie svajojo savo sūnus matyti kunigais, visi susidėję pasisamdė namų mokytoją – daraktorių.

Jis gyvendavo po vieną mėnesį čia vieno, čia kito mokinio troboje. Vaikai subėgdavo iš namų mokytis, o jei kuriam būdavo toli, gyvendavo kartu su mokytoju. Tai buvo slapta daraktorinė mokykla. Taip mokant tėvams buvo ramiau: vaikai buvo po ranka, bent iš dalies apsaugoti nuo svetimos, valdžios mokyklos diegiamos kultūros.

Taip J. Biliūnas buvo paruoštas stoti į gimnaziją. Motina užsiprašė siuvėją pasiūti berniukui švarkelį, kelnes. Tėvas nusivežė sūnų į Anykščius pas batsiuvį Liudviką Laurinavičių, gyvenantį prie Šaltupio upokšnio. Jis mokėjo pasiūti tvirtus batus, kurie ilgai nesusinešiotų. Kad būtų didoki, pasiuvo išaugimui.

Renkantis, kur leisti vaiką toliau mokytis, tėvams reikėjo svarstyti įvairius motyvus. Anuo metu geriausiomis mokyklomis lietuviai laikė vokiečių gimnazijas, ne rusų. Į artimiausias Kauno ir Vilniaus gimnazijas lietuviai savo vaikų nesiųsdavo: taikytas švietimo ministro cirkuliaras, įsakęs Kaune 1885–1895 m. „dietej kuchorok i mužikov“ į gimnaziją nepriimti. Kaune galėjo mokytis tik dvarininkų ir rusų valdininkų vaikai. Kitiems čia vietos nebuvo. Lietuvoje lietuviai valstiečiai galėjo leisti savo vaikus mokytis tik į Marijampolės gimnaziją ir Veiverių mokytojų seminariją.

Čia vykdavo suvalkiečių, dzūkų vaikai, o šiaurės ir rytų Lietuvos, žemaičių vaikai neleido vaikų net į Šiaulius, o siuntė į Mintaujos, Liepojos gimnazijas. Jose buvo ne tokia giežta caro valdžios priežiūra. Apie Liepojos gimnaziją pagalvojo ir J. Biliūno tėvai.

Kaip jauniausią, mylimiausią ir gabiausią sūnų, jį tėvai nutarė leisti į mokslus. Toks geras jis buvo, toks mokslus, taip Dievą mylėjo – tikrai tikėjosi iš jo kunigėlio susilaukti. 1891 m. rudenį nugabeno į Liepojos gimnaziją. J. Biliūno laikais Anykščių parapijoje iš viso buvo 13 gimnazistų. Beveik visi mokėsi Liepojos gimnazijoje. Visi buvo už J. Biliūną jaunesni ir žemesnėse klasėse.

 

Parengė Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button
Close