Rašytojos Žemaitės paslaptis atskleidė muziejininkė Aldona Ruseckaitė

Viešojoje bibliotekoje (Kniaudiškių g. 34) startavo Kultūros rėmimo fondo finansuojamas skaitymo skatinimo projektas „Skaitantis miestas“.

Pirmasis projekto renginys į biblioteką sutraukęs daugybę žmonių– susitikimas su Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktore, rašytoja, poete Aldona Ruseckaite ir naujausios jos knygos –„Žemaitės paslaptis“ pristatymas.

Ištraukas iš minėtos knygos susirinkusiems skaitė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Matulaitė. Aktorė pradžiugino susirinkusius įtaigiu ir šmaikščiu fragmentu apie muziejuje saugomus Žemaitės batus. Vėliau sekė ir kitos ištraukos – apie paskutinį rašytojos susitikimą su dukra Julija ir žentu Konstantinu – skaitymas.

Vaizdingo ir įtaigaus A. Ruseckaitės pasakojimo dėka, renginio dalyviams per pusantros valandos Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma Žemaitės slapyvardžiu, pasirodė ne įprastame literatūros vadovėliuose vaizduojamame suvargusios kaimo moterėles amplua. Viešnia padėjo susirinkusiems atrasti kitokią Žemaitę, daugiau sužinoti, kokia įdomi,spalvinga, aistringa, energinga ir drąsi asmenybė ji buvo iš tiesų.

Turbūt nedaugelis girdėjo, jog klasikė, palaidojusi vyrą, užauginusi pulką vaikų, pamilo 33 metais jaunesnį, apsiskaičiusį jauną ūkvedį Konstantiną Petrauską, su kuriuo galėjo kalbėtis apie viską: buitį, menus, pasaulio įvykius…Vienas kitam jie rašė „bučkių“ ir ilgesio kupinus laiškus. Amerikoje Žemaitė sulaukė pribloškiančios žinios, kad Konstantinas pasipiršo jos dukrai Juzei. Dar anksčiau mėgino pirštis ir anūkei Elzei, tačiau 17 m. jaunesnei merginai „senio“ pasiūlymas nepasirodė vertas dėmesio…

Stebina ir kitas tądien išgirstas faktas: norėdama padėti nuo karo nukentėjusiems, būdama 70 metų, po sunkaus plaučių uždegimo, ryžosi keliauti į Ameriką rinkti aukų. O tais laikais kelionės būta itin sunkios: teko važiuoti arkliais, vėliau prekiniu traukiniu, galiausiai plaukti laivu.

Renginio metu buvo paliestas ir iškalbingos, neatsiejamos Žemaitės stiliaus detalės – skarelės – klausimas. Net būdama už Atlanto, klasikė nesivaikė madų, nesiekė pritapti, niekad nenusirišo skarelės. Skrybėlę užsivožti kiekviena galėjo, o štai ryšėti skarelę – reikėjo drąsos. Skarelė jai – prigimtinis lietuvės simbolis, patriotizmo ir lietuviškumo išraiška, lietuviškos tapatybės ženklas, tėvynės garsinimo būdas, suteikiantis išdidumo, pasididžiavimo, stiprybės.

Dar daug įdomių nutikimų, detalių iš garsios rašytojos turtingo paskutinio gyvenimo dešimtmečio, kupino kūrybos, žurnalistinės veiklos, paskaitų, parodų lankymo, meilės … tą vakarą buvo išgirsta.

A. Ruseckaitė neabejotinai ne vieną paskatino perskaityti, daugiau pasidomėti šia iškilia, išskirtine asmenybe. Iš susitikimo daugelis išvyko nešini leidyklos dažais dar kvepiančia knyga „Žemaitės paslaptis“ su autorės linkėjimais ir autografu.