Raudonojo kryžiaus ligoninė Panevėžyje

1918 m. gruodžio 29 d. karininkas Jonas Variakojis atvyko į Panevėžį ir ėmė organizuoti savanorius ginti Lietuvą. Vokiečiai, tuo metu jau ketinę pasitraukti iš Panevėžio, 1919 m. sausio pradžioje paliko miestą. Tada į miestą įžengė Raudonoji armija. J. Variakojui su nedideliu savanorių būriu teko trauktis iš miesto Kėdainių link. 1919 m. vasario mėnesį jau vyko rimti kariniai susidūrimai su Raudonąja armija. 1919 m. gegužės 19 d. Panevėžio miestas, o gegužės 23 d. apskritis galutiniai išvaduoti nuo Raudonosios armijos. 1919 m. rugpjūtį ji faktiškai išstumta iš Lietuvos, bet tada į šalį įsiveržė bermontininkai.

Vykstant karo veiksmams reikėjo rūpintis sužeistaisiais. 1919 m. birželio mėnesį  nuspręsta raudonojo kryžiaus ligoninę įrengti Panevėžyje. Tam atiduoti buvę Panevėžio mokytojų seminarijos rūmai. Į šias patalpas pretendavo ir Panevėžio lenkų gimnazija, ir Panevėžio mokytojų seminarija ir jų pretenzijos buvo gana pagristos. 1919 m. atkurta Panevėžio  mokytojų seminarija seniau veikė šiose patalpose. Lenkų gimnazija irgi turėjo savo argumentų. Visgi sužiestųjų gydymas tuo metu buvo prioritetas.

Ligoninės vadovu paskirtas gydytojas Pranas Mažylis, kilęs iš Panevėžio apskrities. Jaunystėje, cariniais Rusijos valdymo metais, jis aktyviai dalyvavo socialdemokratų partijos veikloje ir 1905–1907 m. revoliucijoje. Už tai carinės valdžios buvo persekiojamas, kalintas. 1913 m. P. Mažylis daktaro laipsniu baigė Krokuvos Jogailos universiteto Medicinos fakultetą. Nuo 1914 m. dirbo Krokuvos ligoninėje. Iki 1918 m. buvo Krokuvos universiteto asistentas.

1918 m. P. Mažylis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje. Pradėjo dirbti Panevėžio miesto ligoninėje. 1919 m. pradėjo dirbti Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Ligoninės patalpos buvo gana prastos, reikėjo kapitalinio remonto. Auditorijos nukentėjo per karą, baldai buvo dingę.

Po intensyvaus remonto 1919 m. liepos 8 d. ligoninė oficialiai  pradėjo veikti. Joje buvo 23 darbuotojai. Tarp jų buvo gydytojas Antanas Didžiulis, tuo metu dar studentas, vėliau garsus gydytojas Vladas Kuzma, dirbo 7 gailestingosios seserys. Ligoninė planuota 200 vietų. Daugiausia lovų skirta Chirurgijos skyriui. Jame buvo 2 operacinės ir tvarstomasis. 1919 m. rugpjūtį veikė 3 skyriai: Terapijos, Chirurgijos ir Infekcinių ligų. Mieste siautė dizenterija ir šiltinė. Ligoninė dirbo sunkiomis sąlygomis. Nebuvo pilnai užtikrintas elektros tiekimas, kildavo daug problemų ligonius gabenant. Trūko gydytojų ligonių palydėjimui. Sanitariniai vagonai kursavo nereguliariai, jie faktiškai buvo nešildomi. Labai trūko ir transporto. Nereguliariai buvo mokama alga ir medicinos personalui.

Vykstant mūšiams su bermontininkais ligoninė buvo perpildyta. Be visų kitų problemų, mieste kilo dizenterijos epidemija. Ligoninėje lovų skaičius išaugo iki 250. Gydyti  ne tik kariškai. Daug maisto ligoniams aukojo ūkininkai, komendantūra leido naudotis transportu. Tai sudarė sąlygas ligoninei geriau veikti. 1920 m. Šv. Kalėdų proga sulaukta ir nemažai dovanų. Fabrikas „Birutė“ padovanojo saldainių. Dovanų gauta ir sausainių, pyragų, rūkoriai dovanų gavo ir papirosų.

1921 m. ligoninės vadovu tapo gydytojas Antanas Didžiulis. P. Mažylis išvyko į Kauną. Ligoninėje dirbo gydytojas Andrius Domaševičius, aktyvus  socialdemokratų partijos veikėjas. Toje partijoje vėliau darbavosi ir A. Didžiulis. Ligoninėje dirbo gydytojas Ivanas Brezgauskas, gailestingosios seserys V. Michailova, M. Giedrienė, M. Naruševičiutė, M. Marcinkevičiutė.

Pasibaigus aktyviems karo veiksmams, bermontininkus išstūmus iš Lietuvos, ligonių skaičius labai sumažėjo. 1921 m. gegužę jų liko 20. Tačiau baiminantis karo veiksmų atsinaujinimo, palikta 50 lovų. Jos retai kada būdavo užpildytos. 1921 m. rudenį ligoninę galutinai nuspręsta uždaryti.

1921 m. rugsėjo 1 d. pradėjo darbą likvidacinė komisija. Ligoninė perleista  Panevėžio apskrities valdybai, kuriai atiteko ir visas inventorius. Į ligoninės patalpas buvo įkelta Panevėžio apskrities ligoninė. Į patalpas labai pretendavo ir 1919 m. atkurta Panevėžio mokytojų seminarija.

Per savo veikimo laikotarpį ligoninė gydė 5621 ligonį. Per trumpą laikotarpį tai tikrai buvo didelis skaičius. Nors ir neilgai veikusi ši ligoninė atliko didelį vaidmenį gydant sužeistus karius.

Panevėžio apskrities ligoninė 1923 m. išsikraustė į kitas patalpas ir vėliau tapo viena sėkmingiausiai veikiančių Lietuvos ligoninių.

Donatas Pilkauskas

Panevėžio kraštotyros muziejaus

vyresnysis muziejininkas