Reda Grigaitė (11 kl.)
„Kūryba – tai tikroji „aš“, tai patys tyriausi ir nuoširdžiausi žodžiai. Kartu ji – įslaptinta dalis, kurią kiekvienas skaitytojas suvoks kitaip, o tikroji reikšmė pasiliks su manimi.“
***
Neišjunk interneto, kas aš be jo?!
Raudona lemputė nereiškia tik dingusio ryšio,
tai ir mirties signalas, širdžiai sustojus.
Ar gali nužudyti žmogų?
Ką tada teks rašyti mirties analizėj:
,,Internetas – gyvybės šaltinis, kuris netikėtai nutrūko“?
Kas už tai atsakys, kas atsakingas?
Žinai, esu girdėjus apie karmą kažkokią,
tai samprotauju: ,,Jei žudo, tai gal ir gyvybę suteikia?“
Skamba kaip anekdotas, o gal netyčia, pati nesuvokdama,
patekau į XXI a. cirką, kur liūtas tampa LG televizoriumi,
papūga-pleputė septintu iphone, žmogus metalo krūva,
pasaulis – keturiomis sienomis, ir bala žino kas dar?
Kaip faina, greit nereiks ir ligoninių su neišmanėliais gydytojais
(kokio mėšlo jie mokos pusę gyvenimo?)
ir sesutėm bei jų sijonukais, šviesesniais už stiklą.
Įsivaizduok, sėdi į maškę-lėktuvą, o gal net lovoj
nereiks apsiverst, ir bam internetas
kaip velnias įsiskverbia, užvaldo tave,
ir sveikas tampi, nemirtingas.
Štai, vaikeliai mieli, būsimos jūsų pasakos ir ateitis.
Džiaukitės, kol laiko dar yra, susipažinkit su kitais
dar egzistuojančiomis mirties sąvokomis,
nes greitai, man atrodo, pirmas jūsų žodis taps ,,internetas“,
o sakinys – ,,Neišjunk interneto, kas aš be jo?!“
***
Gyvenimas nubėga žemės laiptais kaip didelis milžinas,
sunkus ir pavojingas išnykęs drakonas,
o tu savo menkom, miniatiūrinėm pėdutėm
bandai jį nors per milimetrą pavyt,
bet viskas, ko pasieki, tik prakaito kibiras
bei raudonos, vėliau mėlynos dėmės ant kelių.
Mes visi – tos apgailėtinos žiurkės,
bandančios neigt šitą žinomą tiesą,
ir vis neprisiruošiam statyt lentų
dėl seniai galvoje jau beveik išnykusios schemos
su instrukcija ,,Ką daryti, kad taptum laimingas?“
Sutinku, kam gi dusti nuo dulkių,
kurios pasirengusios tave nuginkluot, jei sergi astma,
kai geriau šaut į padangę su ekstaziu
ir šokt su mirties angelais,
o gal nepavyks ir atsitiktinai krisi
nuo aukšto spaudimo (ne visi juk atsparūs).
Ten bei dar ten užsibuvęs taip ir pabėga
tas niekšas Naga drakonas,
nieko naudingiau nepadaręs, tik pakenkęs tau,
bet argi verta jį teisti už buvimą savim,
savosios prigimties patenkinimą?
Kad ir kaip ten buvo, yra ir bus,
aš už drakoną, lėtą lyg vėžys žudiką,
juk vis vien, jei nerandu vinių, tai kam be reikalo
užimt teritoriją kito, turinčio jų milijoną?
***
Tegu perveria aukštybių žaibas
taikingą vasaros dieną, man negaila.
Tegu keikia girtuoklis nerimstantį lietų,
neturėdamas kur eiti, man vienodai,
tikiu, sušildys jo mirštantį kūną butelis,
pavadinimu ,,Tauras“. Ir tegu šiandieną
jaunikis palieka savo nuotaką Dievo valiai
dėl karštesnės, tik dabar oficialiai
atitinkamą etiketę gaunančios ,,meilužės“ –
pasižadu neteisti, kol mirtis
ar pasibaigę pinigai jus išskirs.
Žinai, tikriausiai, tik aš nedrąsiai džiaugsiuos
šia audra, dingus elektrai.
Menka šviesa pro langą kvies mane prie stalo
iškeisti pieno ir batono derinį
į lapą bei pieštuką. Tvirtai laikau jį,
bet drebu viduj iš baimės…
Nebijau audros, neištikimybės.
Aš nieko nebijau.
Bijau – tave prarasti.
***
Tu nusinešei tik tau skirtą juoką…
Pasiėmei nei daug, nei mažai – pusę širdies.
Tu negrįši… Kaip negrįžta laikas atgalios.
Tu negrįši… Kai verksiu, kai lūpose
supsis šypsena plati. Tu negrįši…
Tu, aš ir kiekvienas iš mūsų – tik melodija,
trijų minučių daina, net ir pati ,,Despacito“
visada pasibaigia, tik… Tu,
tik tu buvai nepakartojama, neatkartojama.
Aš bei likusieji žengsime paskui į nežinią.
Mes ir toliau blaškysimės šitame narve…
Laisvė. Pradedu suvokti, kad nė vienas gyvasis
nežino tikrosios šio žodžio prasmės.
Šalia narvo kaba tiksinti bomba, o mygtukas,
kaip visada, priklauso valdžiai (džiaugiuosi,
kad narvo raktai jiems nesutverti).
Bet geroji žinia, kad tu jau pakeliui į tikrąją laisvę…
Mirusieji pakeliui į ten, o mes… Mes irgi, tik…
Tik stovime ant žemesnio laiptelio…
Neaišku, kaip ištrūksime…
Ar paskirtu laiku, ar bomba sprogs.
***
Aš negaliu užgesti. Aš nenoriu užgesti.
Aš bijau, bijau užgesti..! Daug laiko praleidžiu kentėdama,
kančia – mano kelias, kai melagis protas bando mane įtikint,
jog liepsnos neliko, ji dingo… Aš kaip baltas, nekaltas,
patiklus angelas sulūžusiais sparnais, tikiu… Kvailė.
Naktis mane gelbsti. Tai ji, mano gėrio, vilties saugotoja,
kuri ateina kaip Jėzus su vandens lašu ir leidžia
amžinai užmiršti troškulio skonį.
Ak, kūryba, mano naktie – – – – –
dėkoju tau už meilę, nuolankumą man.
Begalę naktų tik dėl tavęs galiu egzistuoti,
jaustis gyva, reikalinga…
Tu šviesiausia liepsnelė nesuvokiamoj erdvėj,
kuri panaikina mano nuodėmes ir prikelia, suklijuoja
tai, kas atrodo neįmanoma, leidžia pakilti vėl.
O kad visi, nors trumpai, bent iš tolo, pasijustų gyvi,
kai atrodo, kad mirtis nusineša gyvenimo rutulį..!
Neturiu daug šio tikrojo džiaugsmo, šios laimės,
vienintelės mano pasauly,
ji kaip pinigas dingsta ir vėl atsiranda,
bet nutūpus jai tiesiu – imki ją iš mano drebančių rankų,
visą ją, pilki į save savanaudiškai, be gailesčio,
trauki, siurbki kaip vampyras,
gerėkis ja, gyvenki.
Dukart.
***
Kai pasaulis paskęsta tyloj…
Kai nakties vardas iškyla…
Kai liepsnų akys atsimerkia…
Kai nuoširdumo upė išsilieja…
Kai vergovę mintys palieka…
Kai dingsta šviesa, tabako dūmai,
žmonės ir skausmas, aš rašau.
Ši pėda kitokia nei tos, kur jau įmintos…
Ne todėl, kad gylis skirtingas
ar ne tai pačiai kojai skirta…
Atsakymas čia, švelniai blizga ant žolės,
tik prieik ir paimk… Bei garsiai ištark jį…
Jei negali, nebuvai atidus…
Grįžk į pradžią.
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!