Restoranas Čičinskas

Panevėžyje cariniais laikais statytų pastatų nėra daug. Viename iš jų – buvusiame Jono Balčikonio name – dabar įsikūręs alaus baras. Name, statytame dar XIX a. pabaigoje, pats šeimininkas negyveno, jis tik nuomojo patalpas. Dar cariniais laikais čia veikė dviklasė liaudies mokykla. Pirmojo pasaulinio karo metais čia persikėlė seniausia Lietuvoje (įkurta 1915 m. spalio 1 d.) mišri keturių klasių Panevėžio „Saulės“ gimnazija, kuriai iš buvusios realinės mokyklos pastato teko išsikraustyt, nes vokiečiai jame įkūrė karo ligoninę. Patalpos buvo gana ankštos 350 mokinių, todėl mokykla veikė dviem pamainomis. 1918 m. lapkričio mėnesį „Saulės“ gimnazija  atgavo buvusias patalpas tuometinėje Bajorų gatvėje.

Jonas Balčikonis gimė 1864 m. lapkričio 27 d. Apie jo išsilavinimą duomenų mažai. Daugiau žinoma apie jo aktyvią visuomeninę ir politinę veiklą. 1913 m. J. Balčikonis  išrinktas carinės Panevėžio miesto dūmos nariu. 1918 m. gruodžio 13 d. numeryje „Lietuvos aidas“ rašyta apie 1918 m. lapkričio 28 d. Panevėžyje vykusį parapijų atstovų susirinkimą, kurio metu išrinktas apskrities komitetas. Pirmininku tapo agronomas B. Miknevičius, vicepirmininku – Juozas Čerkesas, sekretoriumi – Stasys Balčas. Komitetui priklausė  studentas Vidugiris, J. Balčikonis, Nedvaras ir A. Narvydas. Viena vieta palikta dvarininkams ir trys vietos miestui. Kiek kitokią informaciją pateikė „Panevėžio balsas“. 1928 m. birželio 21 d. jame rašyta, kad 1918 m. įsteigta pirmoji Panevėžio miesto ir apskrities taryba, į kurią nuo miesto lietuvių išrinktas Motieka, nuo lenkų – Teodoras Liutkevičius, o nuo apskrities: M. Juknevičius, Stasys Balčas, J. Čerkesas, A. Narvidas, J. Balčikonis.

Dėl aktyvios veiklos J. Balčikoniui teko ir nukentėti. 1919 m. sausį J. Balčikonį, Juozą Masiulį ir dar keliolika panevėžiečių kaip įkaitus suėmė ir Panevėžio kalėjime įkalino į Panevėžį įsiveržusi Raudonoji armija. Už juos pareikalauta 200 tūkst. rublių. Išpirką, kaip rašoma, sumokėjo Panevėžio žydai verslininkai.

J.Balčikonis nuo 1919 m. kovo 28 d. iki balandžio 1 d. buvo Panevėžio miesto prezidentas. Po jo kelis mėnesius prezidentavo Teodoras Liutkevičius. 1919–1921 m. J. Balčikonis buvo Panevėžio miesto pirmosios tarybos narys (pirma taryba veikė 1919–1921 m).

Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. gruodžio 15 d. nacionalizuotas J. Balčikonio namas ir mūro sandėlis. 1942 m. liepą, nacių okupacijos metais, pastatas grąžintas savininkui. Sovietinė valdžia vėliau vėl atėmė jo turtą. Jonas Balčikonis mirė 1944 m. rugsėjo 17 d.

Po Antrojo pasaulinio karo J. Balčikonio name įsikūrė gamybinė artelė „Tarybinis statybininkas“. Pastatas priklausė Vietinio ūkio valdybai, jame buvo administracijos patalpos. Darbininkai vykdė statybos ir remonto darbus Panevėžio mieste ir rajone. Vėliau pastate veikė artelė „Už taiką“, kuriai priklausė patalpos ir kitose miesto vietose. „Panevėžio tiesoje“ 1955 m. liepos 8 d. rašyta, kad Ramygalos gatvėje remontuojami elektros varikliai, transformatoriai, starteriai ir kt. elektros prietaisai. Pradėjus veikti Panevėžio politechnikumui, ten po truputį perkeltos ir variklių pervyniojimo dirbtuvės. Mokiniai galėjo mokytis ir dirbti.

Panevėžio miesto vykdomasis komitetas atidaryti alaus barą Ramygalos gatvėje planavo dar 1970 m. 3-iame ketvirtyje. 1970  m. pastatas rekonstruotas. Vėliau darbų pabaigos data nukelta dar metams. Projektą rengė Panevėžio komunalinio ūkio projektavimo instituto Panevėžio skyriaus vyr. inžinierius Zigmas Garbaliauskas. 1971 m. rugpjūčio 31 d. spaudoje rašyta, kad aludei bus suteiktas Čičinsko vardas. Darbus vykdė Statybos remonto valdyba. 1971 m. rugsėjo mėnesį statybos darbai buvo baigti. Pastate raudonų čerpių stogu buvo įrengta 120 vietų alinė, pradėjusi veikti 1972 m. sausio 29 d. Į ją buvo patenkama pro senovinius metalinius vartus, ant kurių buvo iškalti Maironio žodžiai iš baladės apie Čičinską. Lankytojai buvo aptarnaujami skliautuotame rūsyje, balkone ir salėje. Užkandžiams buvo siūlomi žirniai, žuvis, kepta duona, skrudintos bulvės. Firminis šios alinės Čičinsko kepsnys vėliau labai išgarsėjo visoje Lietuvoje. Bare skambėdavo estradinės ir lietuvių liaudies melodijos, atliekamos orkestro. Balkone veikė kokteilių baras. Šviesioje didžiojoje salėje Viktoro Kairio tinkuotojų brigados sukurta tinko faktūra priminė alaus putą. Patalpose stovėję senoviški baldai ir dailininko V. Gedvilo sukurti metalo kaliniai dvelkė rimtimi. Naujosios aludės vedėja buvo Audronė Grainienė, dirbo bufetininkės A. Grebliūnienė ir V. Keburytė. Kaip rašyta reklamoje, su megztiniais ir auliniais batais į barą buvo neįleidžiama. Dalis personalo buvo iš restorano „Seklyčia“. Aludėje buvo ir svečių kambarys. Sovietiniais metais šis baras buvo vadinamas „Aukštaičiu“. Dabar čia taip pat veikia restoranas.

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas