Režisierius Tomaszas Leszczyńskis: Pjesę „Karas dar neprasidėjo” norėjau statyti jau nuo tada,...

Režisierius Tomaszas Leszczyńskis: Pjesę „Karas dar neprasidėjo” norėjau statyti jau nuo tada, kai tik ją perskaičiau!“

417
0
DALINTIS

Prieš pat spektaklio „Karas dar neprasidėjo” premjerą, kuri įvyks jau šį penktadienį, susitikome pasikalbėti su režisieriumi Tomaszu Leszczyńskiu ir scenografe Elena Lola Loli. Režisierius daug neatvirauja, palieka paslaptį, ką žiūrovai išvys premjeros vakarą, tačiau supažindina su pačia pjesės koncepcija, kuri ir yra svarbiausia šiame spektaklyje. Elena Lola Loli dalinasi iššūkiais ir džiaugsmais, su kuriais teko susidurti kuriant šį projektą.

Kaip prasidėjo bendradarbiavimas su Juozo Miltinio dramos teatru?

Tomaszas Leszczyńskis: Praėjusiais metais vyko jaunųjų režisierių konkursas, kurį organizavo Juozo Miltinio dramos teatras. Užpildęs prašymą dalyvauti konkurse pasirinkau Michailo Durnenkovo pjesę „Karas dar neprasidėjo”. Tada pirmą kartą atvykau į Panevėžį. Tuo metu turėjau padaryti ištrauką iš pjesės ir kartu su teatro aktoriais padarėme 3 scenas. Aktoriai, beje, buvo kiti, tik Julius Tamošiūnas liko šiame pastatyme. Taigi, laimėjęs konkursą gavau galimybę pastatyti visą spektaklį.

Taip pat, šiame teatre turėjau galimybę dirbti ir su garsiuoju kino ir teatro režisieriumi Krzysztofu Zanussiu statant spektaklį „Hybris (Puikybė)“.

Kodėl pasirinkote šią Michailo Durnenkovo pjesę?

Pjesę „Karas dar neprasidėjo” norėjau statyti jau nuo tada, kai tik ją perskaičiau.  Tai paskutinė Durnenkovo pjesė, parašyta 2014 m. Išgirdau ją beveik iš karto, kai tik buvo baigta. Ir iškart man labai patiko, labai įdomi, neįprasto stiliaus pjesė. Idėja, kurią neša šis darbas ir konceptas mane iš karto sužavėjo.

Kokią idėją skelbia ši pjesė? Ką šiuo spektakliu norite pasakyti teatro žiūrovui?

Karas dar neprasidėjo, tai reiškia, kad jo galima išvengti, galima rasti būdų ir išeičių, kaip neprisišaukti to karo. Žmonės galvoja apie tai, natūralu, jaučia kažkokias užuomazgas. Tačiau kol dar neprasidėjo – jaučiasi saugūs. Kiekvienas gyvename paprastą, rutinišką gyvenimą. Ir, regis, stengiamės sąmoningai nematyti karo. Karo – ne tiesiogine prasme, labiau  tai, ko mes bijome, pavyzdžiui, mirties ar nemeilės, ar nesusikalbėjimo. Niekas nenori galvoti apie tai, lengviau „pakišti po kilimu”, paslėpti, nematyti šių minčių.

Spektaklyje turime mažas istorijų ištraukas iš žmonių gyvenimų, žmonių, kurie kas dien jaučia, tačiau bijo atsigręžti į savo pačių skaudulius, baimes, liūdesį, neviltį. Tiesiog nedrįsta pažiūrėti tiesai į akis.

Ar tai universali pjesė?

Tai pjesė, kuri neturi valstybinių sienų ribų, neturi religinių ribų ar dar kokių specifinių išskirtinumų. Tai pjesė kiekvienam žmogui, kuris išdrįs susitikti su savimi. Taip, tai universali pjesė, nes kalba apie žmogų – o žmonės visame pasaulyje vienodi. Ir tada nesvarbu, kokia jo kilmės šalis, rasė ar religija, svarbiausia – pati žmogaus egzistencija. Lietuvos žiūrovui tai aktualu, nes kaip ir kitos šiaurietiškos valstybės yra uždaresnė ir žmonės linkę į individualumą. Manau, pjesė galėtų padėti jiems atsiverti, skatinti kalbėtis ir diskutuoti.

Trumpai papasakokite apie save, kas slypi už Jūsų vardo?

Elena ir Lola: Pilnas mano vardas yra Elena Leszczyńska, tačiau šiuo vardu esu geriau žinoma kaip kino aktorė. Kadangi daug piešiu, kuriu grafinį dizainą, scenografiją, prie vardo pridėjau tokį slapyvardį – Lola Loli. Viena iš priežasčių – tik todėl, jog mano dailės darbų žmonės neįsigytų vien dėl to, jog juos kūrė aktorė. Nenoriu, kad mano pavardė būtų tik mano vizitinė kortelė, noriu, kad žmonės žiūrėtų į mano darbus kaip į meną.

Kaip savo idėjas apjungėte kuriant „Karas dar neprasidėjo” kostiumus ir scenovaizdį?

Jau ilgą laiką esu susijusi su teatru. Suprantu, kaip piešti, žinau kaip tai turi atrodyti, kaip transformuoti savo piešinius scenoje. Tai man labai padeda ir kūryboje leidžia atsiverti įvairiais rakursais. Šis projektas, pirmasis mano minimalistinis darbas. Šį kartą nedarau jokių siurrealistinių kostiumų, priešingai – stengiuosi priartėti prie minimalios realybės vaizdavimo.

Kokie iššūkiai kyla kuriant spektaklio vizualinius sprendimus?

Asmeniškai, man labiau patinka dirbti su fantastiniais, įsivaizduojamais objektais. Kur nėra konkrečių ribų ir viskas atiduodama fantazijai. Visas projektas yra iššūkis man (šypsosi). Tai nauja situacija, man reikia padaryti labai labai paprastą modernų kostiumą. Štai, kodėl man tai taip patinka, tai visiškai priešinga mano kūrybai.

Paskutiniame projekte, kuriame dalyvavau, buvo baseinas, tikro dydžio baseinas su smėliu ir mažu helikopteriu. Taigi čia, turiu likti savimi, bet nekirsti ir šio pastatymo ribų.

Taip pat, labai svarbu ir video projekcijos. Ekrane žmonės matys simbolius, vaizdinius, fantazijas, erdves, kuriose veiksmas persikels iš žaidimų aikštelės.

Į ką svarbu žiūrovui atkreipti dėmesį scenoje?

Man, kaip dailininkei, grafikos dizainerei, labai svarbu tinkamai pasirinkti spalvų tonus. Kadangi naudojame Pablo Picasso paveikslą „Guernica”,  kur dominuoja juoda, balta ir pilka spalvos, aš taip pat renkuosi šį koloritą. Pradedant balta spalva ir taip pereinant per visus atspalvius iki juodos.

Žaidimų aikštelė irgi tokia, lyg vaikų aikštelė, bet tai žaidimų aikštelė suaugusiems. Scenoje – daugybė vaikams žaisti skirtų kamuoliukų, kurie beje buvo specialiai užsakyti iš Lenkijos, nes taip pat turėjo būti tik šių trijų spalvų. Viskas kaip žaidimų aikštelėje, tik dominuoja Picasso paveikslo spalvų tonai.

Kokie artimiausi Jūsų planai?

Žinot, aš nežinau, kas nutiks rytoj. (juokiasi)

Kitas mano projektas bus labai labai didelis. Krokuvoje bus statomas spektaklis „Meistras ir Margarita”, esu atsakinga už scenografiją ir kostiumus. Na, o tada, tada keliausiu į mėnulį (juokiasi).

Režisierius Tomasz Leszczynski

Scenografė ir kostiumų dailininkė  Elena Lola Loli

Kompozitorė  Olga Podgaiskaja

Vaizdo projekcijų autorius Sergejus Haiko

VAIDINA  Julius Tamošiūnas, Albinas Kėleris, Emilis Pavilionis, Almantas Vaišnys,

Toma Razmislavičiūtė – Juodė, Inga Talušytė

Michailo Durnenkovo spektaklį „KARAS DAR NEPRASIDĖJO“ galite pamatyti Juozo Miltinio dramos teatre balandžio 21 ir 30 dienomis, 18 valandą.

Išsamiau www.miltinio-teatras.lt

 

Parengė Brigita KULBYTĖ

Spektaklio repeticijų fotografijų autorius Tadas POVILONIS

 

NĖRA KOMENTARŲ

PARAŠYTI KOMENTARĄ

Komentarų sistema leidžia skaitytojams išsakyti savo nuomonę, pasidalinti įdėjomis, pateikti papildomos informacijos ar pasiginčyti su oponentais. Redakcija pasilieka teisę pašalinti skaitytojų vulgarius, skatinančius smurtą, įžeidžiančius, skatinančius tautinę, rasinę, religinę ar kitokią neapykantą ir grasinančius komentarus.