Rita Baklanovaitė (10 kl.)

Kova už šviesą

Kai po visų nuožmių kovų,

Dykynės tyrai žemėje plytėjo,

Nuožmiausias dievas iš dievų

Valdovas Dzeusas Prometėjui pavydėjo

Jo išminties, kūrybos ir tarnystės žmogui.

Mat Prometėjas neapleido savo kūrinio – žmogaus

Ir, nepaklusęs valiai iš dangaus,

Mokino kurti ugnį, prijaukinti žvėris,

Tad iš Prometėjo liejosi tik gėris.

Paliepęs nulipdyti Dzeusas ir Pandorą,

Turėdamas tikslą nedorą –

Paskleisti žemėj mirtį bei ligas.

Įtūžęs jis atėmęs žemėj ugnį,

O Prometėją pakabinęs ties bedugne,

Grandinėm kaustytas, sukepusiom lūpom

Titanas nesutiko ties valdovu klūpot.

Ir kentė kaitrą, troškulį, užgniaužė dejones,

Kol jam Heraklis suskaldė grandines.