Romualdas Urvinis: „Jis buvo tėvas, o mes – šeima“

Tuomet, kai jubiliejiniame Juozo Miltinio dramos teatro aktoriaus Algirdo Paulavičiaus susitikime su žiūrovais, šiam paprašius atsiliepti, ar yra kas iš saviškių, suprask, legendinio Miltinio legendinės Studijos ugdytinių, pakilo vos kelios rankos, su žodiniu patikinimu „Esu“, pasirodė, kad būtina, jei tik jie patys neprieštarautų, tuos didžius žmones prakalbinti – tiesiog štai taip, paprastai, imti ir paklausti, o kas gi vis dėlto slypi už sąvokos „Miltinio teatro kartos aktoriai“. Šios dienos svečias –  Romualdas Urvinis, suskaičiavęs scenoje gerokai per pusšimtį metų, o vaidmenų – daugiau nei pusantro šimto.

-Esate tikras panevėžietis, gimęs čia 1937 – aisiais. Bet to juk  neužteko, kad patektumėte į Miltinio studiją. Reikėjo rasti kelią. Kokia buvo ta kelionė – ėjote legendų prisiklausęs, kieno nors paragintas, gal specialiai pakviestas?

-Turiu Jus labai nuvilt: į teatrą aš papuoliau visai atsitiktinai. Tiesiog ieškojau kažkokio darbelio: ar tai pašte, ar telegrafe, ar prie dailininko, kadangi buvau gabus piešimui. Ir išgirdau, kad teatre reikia berniukų. Nuėjau. Pirmąkart nuėjau su mama. Nepasiruošęs visai. Patekau į būrį garbių to meto aktorių: vidury, priešais, sėdėjo Miltinis, Blėdis. Paprašė kažką padeklamuot. Kažką padeklamavau, prisiminęs iš mokyklos laikų. Oi, tai, sako, nepasiruošęs, nei šis, nei tas, pasiruoškit rimčiau, tada ateikit. Ir, suprantat, kas atsitiko: štai tuo momentu mane taip uždegė tas teatras, ta auditorija, tie nuostabūs veidai – Babkauskas, Banionis, Petronaitis, Masiulis, Klasčius, Kosmauskas, Karka Gediminas, Karka Vytautas. Moterys: Šulgaitė, Zdanavičiūtė, Hokušaitė. Dieve, pamačiau tokią auditoriją… Tokia mane užvaldė toks idealizmas, toks pakylėjimas, kažkoks šventumas, kad aš jokio darbo ieškot ir nebenorėjau. Tiesiog norėjau čia ir likt. Suprantat? Už savaitės atėjau jau pasiruošęs. Dideliam džiaugsmui, buvau priimtas į Studiją. Buvo 1952 metų ruduo. 1954 – ųjų – reikia pasakyt, kad šiame laikotarpyje Miltinis buvo diskvalifikuotas ir pašalintas iš teatro, kaip ne ten vedantis kolektyvą, kadangi buvo vakarietiškos mokyklos žmogus, kitokių pažiūrų, nei reikėjo tuometei santvarkai, mūsų vyriausiuoju režisieriumi, aišku, laikinai, tapo  Alekna, ir jis mane priėmė į teatrą – tai buvo balandžio 16 – oji. Tai va, balandžio 16 – ą bus 60 metų, kaip aš čia. Matot, kaip visiškai atsitiktinai, be jokio išsvajojimo, tapau aktorium. Ir šiandien esu vienas iš savo kartos, iš savo tuomečio kolektyvo, iš Studijos, ištvėręs, iškentęs, dirbęs, mylėjęs teatrą, gerbęs žiūrovus, gerbęs save tame darbe. Žodžiu, prisipažįstu, kad džiaugiuosi, papuolęs šitaip į šitą nuostabų, brangų kolektyvą. Buvo tai grynas atsitiktinumas, bet kuriam atidaviau visą gyvenimą.

-Ne sykį teko girdėti, kad Miltinis saviesiems aktoriams buvo ir skėtis, ir rėtis. Kitaip tariant, ir baudęs, ir glaudęs. Kaip tėvas. Koks buvo tas tėvas?

-Taip. Jisai buvo toks. Buvo ir griežtas, ir piktas kartais. Aš pats galvojau, ar nemest teatro, ar nepabėgt iš čia, ir išvis: „Mama, mama, kam tu mane pagimdei?“ Buvo visko. Visko buvo, nes tai buvo tokia kieta ranka, tokia disciplina, bet… tame griežtume, tame jo užsispyrime, kad jis iš žmogaus išsunks viską, tame buvo ir labai gilus mąstymas, gilus troškimas, kad tu teatre būtum naudingas, reikalingas ir pilnakraujis, o ne šiaip išėjęs į sceną pasimaivyt. Jis stengdavosi iš kiekvieno aktoriaus paimt viską – ne sau, o žiūrovui. Jis ir su manim toks pat buvo. Su manim, kaip čia pasakyt: ir mylėjo, ir nekentė. Suprantat, Miltinyje buvo tas daugialypumas, o, kas link manęs, dvilypumas: sakau, ir mylėjo, ir nekentė. Jis galėjo tave girt, kelt į debesis, ir vyresniem aktoriam rodyt tave pavyzdžiu, ir galėdavo sukalt į žemę iki pažastų. Va toks buvo Miltinis. Užtat mes jo ir bijojom, ir nepaprastai jį gerbėm ir mylėjom. Jis buvo kaip tėvas, tikrai, o mes buvom kaip šeima. Aš nesigėdiju šito žodžio – buvom šeima. Buvo vyresnieji, kurie mus, jaunus, priėmė į savo glėbį kaip lygiaverčius – ir partnerius, ir šeimos narius, mielai dalindavosi savo patirtim, savo išmanymu, patarimais. Tai buvo šeima su Miltiniu priešaky.

-Bijojot, bet nesiryžot bėgt. Kokia jėga Miltinis Jus laikė prie savęs: ar tais pagyrimais, ar buvo dar kažkas?

-Ne… Kada aš čia jau apšilau kojas, tai buvo tiesiog Meilė Teatrui. Jis galėjo mane varyt, bet aš žinau, kad būčiau, ko gero, neišėjęs. Suprantat? Tai buvo jau meilė darbui, meilė teatrui, meilė spektakliui, tiems personažams, kuriuos tu kuri. Tiesiog jau buvau pagautas tos srovės, tos tėkmės, jau buvau labai rimtai įklimpęs į darbą. Aš, dar būdamas jaunas, keliolikos metų, jau turėjau gan gražių personažų.

-Vis tiek: tie Miltinio kartos aktoriai – jie paženklinti. Pažymėti kažkokia žyme. Ypatingi. Mums, žiūrovams, ypatingi. Jūs patys sau – ypatingi? Koks tas ženklas: aukščiausia malonė, ar prakeiksmas?

-Ne, mes ypatingi nesam. Tiek mes savęs nepervertinam. Esam kaip visi. Pagaliau, kiekvienas darbas yra svarbus ir tikiu, kad kiekvienas, kokį bedirbtų, įdeda visą širdį, kaip ir mes. Kažkokio išskirtinumo mūsų darbe nėra. Tiesiog dirbam visa dūšia. Gal, išskirtinumas iš kitų teatrų, kitų režisierių, – aš sakiau, kad Respublikoj žinau vieną režisierių – Miltinį – teatleidžia man kiti garbūs režisieriai, bet, galbūt, Miltinio reikalavimas to gilumo scenoj, to dvasingumo, tos, tiesiog žmogiškos esmės, to skausmingo svarstymo, kas yra žmogus, likimas, pagaliau, vaidmuo, kurį tu kuri, – galbūt tai mus išskyrė iš kitų teatrų, kur daugiau yra vaidinama, daugiau žaidžiama, pramogaujama. Pas mus Miltinis daugiau ieškojo prasmės. Tuo skiriamės nuo kitų mokyklų, kitų teatrų, nes Miltinis tą atsivežė iš Paryžiaus, iš savo mokyklos, iš savo patirties, bendravimo su dideliais žmonėm.

-Bet gi paskui, beieškodami tos gelmės, jūs ir gyvenime nebesugebėjot gyventi paprastai?

-Na, taip. Miltinis yra sakęs ir man: „Urvini, tu žinok, tą dieną, kada tu vaidini Tą spektaklį, tėvai tavęs turi nebepažint“. Faktiškai taip ir būdavo. Nesakau, kad jau nuo pat ryto vaikštau kaip koks beprotis, ar jau vaidindamas vaidmenį. Ne, bet jau užsisklendi, mąstai, nešioji tą personažą dūšioj, kartais ir nebepasisveikini su pažįstamu – eini užsigalvojęs, žodžiu, jau tą dieną gyveni vaidmeniu. Bet nesakau, kad demonstratyviai, neduok Dieve, aš nemėgstu tokių aktorių, kurie rodo save, kur nereikia. Yra vieta aktoriui – prašau, parodyk save visą scenoj… o šiaip, jokio išskirtinumo. Tik, vis tiek, ta diena yra šventa: gyveni vakaru, kada teks išeit į sceną, susitikt su žiūrovais.

-Apie gelmės paieškas: gavęs vaidmenį, ką žmogus – aktorius – daro? Puola skaityt knygas, eina į aikštę ieškot atitikmens savo personažui?

-Taip. Taip. Čia tiesa.Tai yra labai individualus reikalas. Kiekvienas prie vaidmes prieina savitai. Bet… taip, tada „knisiesi“ literatūroj, vartai biblioteką savo, ieškai medžiagos, maždaug tokios, kokios reikia tam vaidmeniui: ar tai būtų Čechovas, ar Moljeras. Ieškai pagalbos, šaltinio. Taip, aš irgi, kada teko vaidint vadinamą amatų mokyklos herojų, lankiausi ten, bendravau su tais „blogiukais“ – tada turėjau tokį vaidint. Dar teko išmokt grot gitara, pusbajaniu, „armoška“ – turėjau su kažkuo bendraut, kažkas man turėjo pagelbėt.

-Dar labai noriu klausti apie maištą. Ar niekada nekilo noras prieš tą Tėvą maištauti? Ieškot silpnos vietos, manipuliuot, gudraut?

-Ne. Na, gal kas nors ir mėgindavo, bet tai yra beviltiška. Miltinis mus visus taip buvo „perkandęs“, taip mus visus pažinojo… Jis pasiruošdavo namuose, su kuo ir kaip reikės atėjus šnekėt. Ir, ką pagirt, o ką sukalt. Ir, bandyt prieš jį maištaut… Ne… Beviltiška. Greičiau reikėjo jam paklust, nutilt, nesiginčyt, o vykdyt tai, kas jo užduota, ko jis reikalauja, ko jis prašo. Nors kitą dieną jisai jau savo norus pakeisdavo, jau reikalaudavo visai ko kito. Bet tai buvo JIS. Tai buvo Jis, kuris gali ir taip, ir taip.
***

Ar yra vaidmuo, kurį norėtųsi suvaidinti, gal toks, kuris ramybės neduoda, bet vis nerandi rakto toms durims atrakinti? Oi, nusišypso Romualdas Urvinis ir pareiškia bijantis per daug atsiverti, tuo labiau pažadėti. Svarsto, kad aktoriui, atidavusiam šešias dešimtis metų scenai, reikia džiaugtis tuo, ką jau padaręs:
-Dieve, kokie autoriai: Čechovas, Moljeras, Ibsenas. Ir ten – tiek personažų, tiek vaidmenų… Mrožekas, jeigu imt komiškąją pusę… Pagaliau, teko vaidint ir Čechove, ir Moljere, ir Mrožeke. Žodžiu, taip, ten aruodas neišsemiamas. Ir, kaip sako, niekas nedraudžia svajot, bet reikia realiai įvertint savo galimybes: ar beužteks sveikatos, ar bėra tos kibirkšties? Nežinau. Pagyvensim – pamatysim. Dabar nežadėsiu nieko.

Ingrida Paškauskaitė