Romui Kalantai atminti

,,Laisvę Lietuvai!‘‘

Dieve, globoki

Mūsų Tėvynę.

Mirusius glauski,

Laisvę kur gynė.

( Vytė Nemunėlis ,, Dieve, globoki‘‘ )

Pasibaigus partizaniniam karui, tapo aišku, kad komunistinė sistema Lietuvoje įsitvirtino ilgam. Sovietinė valdžia griežtai kontroliavo visą žmonių gyvenimą. Nors ginkluota partizanų kova numalšinta, tautos laisvės dvasia gyva. Visais laikais buvo kovojama už Lietuvos laisvę. Tik jie veikė kitaip – taikiai, slapta susibūrę pogrindyje leido laikraščius ir knygas, norėdami atskleisti pasauliui, kokia žiauri ir neteisinga yra sovietų valdžia. Kovotojai siekė, kad žmonės nepamirštų Lietuvos nepriklausomybės bei reikalavo, kad Sovietų Sąjunga gerbtų žmogaus teises.

Stalinizmo pasmerkimas, 1956 m. įvykiai Vengrijoje bei Lenkijoje turėjo atgarsių ir Lietuvoje. Antisovietinėmis demonstracijomis virto Vėlinių minėjimai 1955 – 1957 m.

Kaune ir Vilniuje. Kapinėse susirinkę žmonės degino žvakutes, giedojo patriotines giesmes, skandavo šūkius: ,,Laisvė!‘‘, ,,Tegyvuoja Vengrija!‘‘, ,,Šalin Maskvą!‘‘, ,,Valio , už nepriklausomą Lietuvą!‘‘. Didžiausių neramumų kilo Kaune. Mat šį nepriklausomos Lietuvos valstybės simbolį mažiausiai paveikė rusifikacija, mieste liko studentija. Miesto karių kapinėse milicija ir KGB mėgino išvaikyti kelių tūkstančių žmonių minią. Neramumus sovietų valdžia numalšino tik pasitelkusi papildomų pajėgų. Sulaikė kelis šimtus žmonių.

Nepasitenkinimą gyvenimu absurdo bei skurdo imperijoje žymėjo ir lietuvių mėginimai pabėgti iš SSRS. Jūreivis Simas Kudirka įšoko į JAV laivą ir paprašė politinio prieglobsčio, tačiau amerikiečių laivo kapitonas vyriškio nepriėmė. Sovietų valdžia pabėgėlį apkaltino tėvynės išdavimu ir nuteisė 10 metų lagerio. Tik paaiškėjus, kad Simo Kudirkos motina yra gimusi JAV, jam leista išvykti iš sovietų imperijos. Lietuvio jūreivio poelgis prikaustė viso pasaulio dėmesį. Pagal šią istoriją amerikiečiai sukūrė net kino filmą. Kitas lietuvis – Vlada Šakalys – pabėgti pro ,, geležinę uždangą‘‘ pasirinko kelią per Suomiją. Vienas įveikė apie 600 km. Pėsčias perėjo pelkes, miškus, perplaukė ežerus. Mito grybais, uogomis ir siaubingai uodų sugeltas per 23 dienas pasiekė Švediją ( Suomija pabėgėlius išduodavo SSRS ). Jo kelionės istorija taip pat išgarsėjo Vakaruose.

1968 m. ,,Prahos pavasario‘‘ – prieš sovietų kariuomenės invaziją protestavusio čekų studento Jano Palacho susideginimas – aidai pamažu pasiekė ir Lietuvą. Iššūkiu režimui tapo 1972 m. gegužės įvykiai Kaune. Pačiame miesto centre, Muzikinio teatro skvėrelyje, sušukęs ,, Laisvę Lietuvai!‘‘ susidegino devyniolikametis Romas Kalanta ( 1952 – 1972 ). Greta ant suolelio rastoje užrašų knygelėje KGB aptiko užrašų knygelę ( 1972 m. ) kurioje buvo rašoma:

,,Pas mus niekada negali būti laisvės, todėl žmonės specialiai verčia užsiimti kad ir visiškai nenaudingu darbu, štai ,,garantuoja‘‘ net konstitucija, ir viskas tam, kad mes nesigilintume į save, į kitus žmonės ar istoriją. Aptvėrė iš visų pusių mūsų žemę , sugalvojo daugybę kvailiausių įstatymų tam, kad apsunkintų gyvenimą ir net pačioje tolimiausioje ateityje negaliu įsivaizduoti, kad kas nors pasikeistų. Kasdien bus tas pats ir tas pats, gims mūsų žemėje nauji žmonės ir jie lygiai taip pat gyvens. Ne, ačiū, gerbiamieji, aš, matyt, esu niekam nenaudingas su tokiomis mintimis, spjaut man į viską, kam daugiau gyventi? Kad šita santvarka mane lėtai ir negailestingai užmuštų?

Geriau aš pats save ir iškart. Čia niekada nebus laisvės. Net šitą žodį LAISVĖ uždraudė‘‘.

Romo Kalantos laidotuvių dieną 1972 m. gegužės 18 d. jaunimas išėjo į gatves. Skambėjo šūkiai: ,,Tegyvuoja laisvė!‘‘, ,,Laisvę Lietuvai!‘‘, ,,Laisvę jaunimui!‘‘, ,,Okupantai, lauk iš Lietuvos!‘‘. Kelias dienas trukusias tūkstantines demonstracijas jėga išvaikė sovietų milicija, specialūs vidaus kariuomenės būriai. Suimta per 400 žmonių. Sulaikytus protestuotojus milicija veždavo į tardymo skyrius ar ,,paauklėti‘‘ už miesto, dažniausiai apie 50 km., paskui paleisdavo ir namo liepdavo grįžti pėsčiomis. Aktyviausi dalyviai nuteisti kalėti. Siekdama nuslėpti tikruosius Romo Kalantos poelgio motyvus, valdžia apšmeižė laisvės kankinį – paskelbė sunkiu psichiniu ligoniu ar ,, narkomanas‘‘, nusižudė būdamas girtas. Tačiau jo kraujyje nei alkoholio nei narkotikų pėdsakų nerasta. Aštuonerius metus tėvai negalėjo ant sūnaus kapo pastatyti paminklo – draudėjai tikino esą liaudies priešas nevertas pagarbos. Atgavus nepriklausomybę Romas Kalanta po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi. 2002 m. Romo Kalantos žūties vietoje atidengtas paminklas ,,Aukos laukas‘‘ (skulpt. Robertas Antinis ).

,, Kauno pavasaris‘‘ paskatino kilti aktyvesnei disidentinio judėjimo bangai Lietuvoje. Ji kilo per Lietuvos Katalikų bažnyčią, tikinčiuosius, tremtinius, kurie buvo jau sugrįžę iš Sibiro tremties ir išsaugoję savo širdyse tik laisvos Lietuvos būtį bei nenorą vergauti sovietų okupantams, per laisvojo pasaulio žiniasklaidą, šeimų tradicijų, ryšių su tautiečiais Vakaruose. Suaktyvėjo slapta įvairių spaudinių leidyba. Ypač išgarsėjo 1972 m. pradėtas leisti pogrindinis leidinys ,, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika‘‘ ( 1972 – 1989 m.) (LKBK) Slapta į užsienį persiunčiamas jis visam pasauliui skelbė apie sovietines represijas ir tikinčiųjų persekiojimus Lietuvoje. KGB nepavyko užgniaužti šios kronikos leidimo. Į suimtų leidėjų vietą stojo nauji. ,, Lietuvos Bažnyčios Kronika‘‘ buvo ilgiausiai be pertraukos ėjęs pogrindžio leidinys . Iki 1980 metų Vakarus pasiekė arti 40 ,, Kronikos‘‘ numerių. Skaudžiausia okupantui buvo ,, Lietuvos Bažnyčios Kronika‘‘, kurios leidimui vadovavo kun. Sigitas Tamkevičius SJ, o po jo arešto – kun. Jonas Boruta. Tai pirmasis solidus pogrindžio leidinys, pasakęs okupantui tiesos žodį ir kartu su kitais leidiniais bei pasipriešinimo židiniais nešęs laisvės fakelą į Lietuvos nepriklausomybę.

Sovietų valdžios represijos nepalaužė lietuvių siekio išsaugoti tikėjimą. Nors valdžia buldozeriais keturis kartus su žeme sulygino Kryžių kalną, po kiekvieno naikinimo paslaptingai ,, išdygdavo‘‘ nauji kryžiai . Nepaisydami draudimų , žmonės lankė bažnyčią, šventė religines šventes, slapta tuokėsi bažnyčioje ir krikštijo savo vaikus, tikinčiuosius į amžiną kelionę palydėdavo kunigai.

1978 m. vasario 13 d. kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Vincentas Vėlavičius, Jonas Kauneckas įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti komitetą ( TTGK ).

1975 m. Sovietų Sąjunga pasirašė Helsinkio baigiamąjį aktą, kuriuo įpareigojo gerbti žmogaus teises ir laisves, tačiau tikrovėje šio nutarimo nesilaikė. 1976 m. lapkričio mėn. kunigas Karolis Garuckis, poetas Tomas Venclova, politiniai kaliniai Ona Lukauskaitė – Poškienė, Viktoras Petkus, fizikas Etanas Finkelšteinas įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę ( 1975 – 1983 m. ). Jos tikslas – informuoti pasaulį apie žmogaus teisių pažeidimus Sovietinėje Lietuvoje.

1978 m. birželio 14 d. Antanas Terleckas su bendraminčiais Stasiu Stunguriu ir Albertu Žukausku įkūrė Lietuvos laisvės lygą ( L.L.L.). Įvyko keletas demonstracijų su šūkiais ,, Laisvę Lietuvai‘‘ ir panašiai.

Vasario 16 –ąją suplevėsuodavo trispalvės, plito proklamacijos, antisovietiniai anekdotai. Didelį pasipiktinimą padorios visuomenės tarpe sukėlė Nijolės Sadūnaitės, Viktoro Petkaus, Sergiejaus Kovaliovo, Balio Gajausko ir kitos politinės bylos, jiems paskirtos sunkios bausmės.

Lietuvos pogrindžio stiprumą liudija slapta išleistų per 2000 pavadinimų knygų. Kaip ir leisti žurnalai , jos buvo spausdinamos rašomosiomis mašinėlėmis, paskui dauginamos elektrografiniais kopijavimo aparatais.1986 metais padaugėjo kratų, buvo konfiskuota daug knygų ir žurnalų. Lietuvos laisvės kovose aktyviai dalyvavo jaunimas. Vienas ryškiausių pasiaukojimo dėl Lietuvos laisvės pavyzdžių yra Romas Kalanta.

Kiekviena auka, ištartas ir išspausdintas laisvas žodis, užsienyje paskelbta žinutė apie tikrąjį gyvenimą Sovietų Sąjungoje, nors ir lėto, artino tautą į svarbiausią tikslą – Lietuvos nepriklausomybę.

Naudoti šaltiniai