Rožyno gyvenamojo kvartalo pradžia

Panevėžio miesto pakraštyje, į šiaurę nuo geležinkelio, naujas gyvenamasis Rožyno kvartalas pradėtas formuoti dar tarpukariu. 1929 m. inžinieriaus M. Stanėvičiaus sudarytame „Panevėžio miesto situacijos plane“ pažymėtos Geležinkelio, Alyvų, Rožių, Rūtų, Pušyno, Žalgirio, Piniavos, Bijūnų, Aguonų ir Jurginų gatvės, o 1944 m.vokiečių darytoje aeronuotraukoje šiaurinėje geležinkelio pusėje jau aiškiai matoma pirmoji naujai pastatytų namų eilė.

Individualių namų statybos Rožyno kvartale naują pagreitį įgavo 1953 m. Naujų namų eilės ėmė brautis į laukus, gatvės nutiestos ten, kur anksčiau buvo tuščios, tik medžiais ir krūmais apaugusios pelkėtos vietos. Darbininkai ir tarnautojai – geležinkelininkai, pardavėjos, vairuotojai, siuvėjos, ryšių kontoros darbuotojai ir kiti, grūdęsi viename ar dviejuose dažniausiai nuomojamuose kambariuose, ėmė čia statytis nedidelius modernius namukus, kuriuose buvo erdvūs, patogūs kambariai, šalia sodelis bei daržas.

Naujai nutiestose Strazdelio, Belinskio gatvėse 1956 m. daugiausia namus statėsi arba jau buvo įsikūrę geležinkeliečiai, anksčiau gyvenę butuose pietinėje geležinkelio stoties pusėje. Pirmasis Strazdelio gatvės gyventojas, gavęs sklypą ir paskolą statybai, čia ėmė kurtis 1953 m. Abipus gatvės tuo metu buvo daug panašių namelių ‒ vieni jau nudažyti arba dažomi, kitų dengiami stogai, dedami langų rėmai, renčiamos sienos arba tik mūrijami pamatai. Dirbama čia buvo dažniausiai po darbo valandų arba savaitgaliais: taukšėdavo plaktukai, dūzgdavo pjūklai, ūždavo rąstus, lentas, plytas ar kitas statybines medžiagas gabenantys sunkvežimiai.

Sovietmečiu gyventojai buvo glaudžiai susiję su savo darbovietėmis: per įmones ir įstaigas ne tik skirstyti komunaliniai, kooperatiniai butai, bet statyti ir žinybiniai gyvenamieji namai saviems darbuotojams. Rožyno kvartale pastatytuose daugiabučiuose dviaukščiuose baltų plytų namuose apsigyveno ir geležinkelininkų šeimos. Šie namai kurį laiką vadinti geležinkelio namais.

Kaip pastatyti namą?

1957 m. vykusiame Panevėžio m. Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto posėdyje buvo priimtas nutarimas „Dėl žemės sklypų skyrimo individualinei statybai Panevėžio mieste tvarkos“ (Kaip pastatyti namą? Panevėžio tiesa, 1957 m. vasario 11 d., p. 3). Jame nurodyta, kad sklypai gali būti skiriami tik individualios statybos kvartaluose, kuriuose atlikti gatvių tvarkymo darbai. Norint gauti sklypą individualaus namo statybai, reikėjo įmonės ar įstaigos administracijai, kurioje gyventojas dirbo, rašyti pareiškimą, jame nurodyti gyvenamąją vietą, šeimos sudėtį, pajamų šaltinius namui statyti ir kt. Su pareiškimu reikėjo pateikti techninio inventorizacijos biuro pažymą, namų valdybos ar gatvės komiteto pažymėjimą apie šeimos sudėtį. Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarime buvo nurodyta, kad sklypų negalima skirti norintiems statyti antrą namą, jei nepraėjo dešimt metų nuo pirmojo namo pardavimo.

Niekur nedirbantys (pensininkai, invalidai) Vykdomajam komitetui turėjo pateikti pareiškimus dėl ketinimo statyti namą ir Socialinio skyriaus pažymėjimą apie gaunamos pensijos dydį.

Įmonės ar įstaigos administracija kartu su Profsąjungos komitetu, apsvarsčiusi pareiškimą, perduodavojį miesto Komunalinio ūkio valdybai kartu su statytojo charakteristika ir pažyma apie jo gaunamą atlyginimą.

Komunalinio ūkio valdyba pareiškimus perduodavo Deputatų nuolatinei komisijai, kuri juos apsvarsčiusi,Vykdomajam komitetui pateikdavo savo pasiūlymus leisti ar neleisti gyventojui statytis namą.

Valstybinės paskolos

Individualiems statytojams, norintiems statyti gyvenamuosius namus neterminuotam naudojimui, buvo skiriami žemės sklypai ir išduodamos ilgalaikės paskolos. Visų liaudies ūkio šakų darbininkai ir tarnautojai galėjo gauti iki 7 tūkst. rublių paskolą namui statytis. O gydytojai, mokytojai bei į atsargą išėję karininkai – iki 10 tūkst. rublių. Paskolą reikėjo grąžinti per septynerius metus. Kreditus apiformindavo įmonės ir organizacijos, kuriose namo statytojas dirbo.

SSRS Ministrų taryba nustatydavo kreditus individualiajai statybai. 1957 m. Panevėžio miestui tam reikalui skirta 715 tūkst. rublių (Statykimės modernius, gražius namus, Panevėžio tiesa, 1957 m. kovo 1 d., p. 2).

Planuojant ir kredituojant pasitaikydavo kurioziškų nesklandumų. Pvz., 1956 m. „Nevėžio“ siuvimo fabrikas prašė ministerijos individualiai statybai skirti 52,9 tūkst. rublių ir tiek pat prašė iš miesto Vykdomojo komiteto. Tačiau norintiems statyti darbuotojams nebuvo išskirti žemės sklypai, neparengta techninė dokumentacija. Dėl to „Nevėžio“ fabrikas skirtų lėšų negalėjo panaudoti.

Problemos

1956 m. už geležinkelio stoties naujai atsiradusios priemiesčio Pušyno, Alyvų, Rožių, Geležinkelio, L. Giros gatvės vasarą dulkėdavo, o rudenį, kai paprastai vyraudavo lietingi orai, – gatvės tapdavo neišbrendamos. Be to, visas Rožyno rajonas dažnai skendėdavo tamsoje. Nors elektra buvo pravesta, įrengti stulpai su elektros lemputėmis, dėl įvairių gedimų jos nedegdavo.

Gatves tvarkyti pavesta miesto Gerbūvio kontorai, ji turėdavo jas greideriuoti. 1971 m. Rožyno gatvės buvo išžvyruotos, išlygintos ir sutvarkytos, įrengti vandens surinkėjai.

1955 m. geležinkelio rajono gyventojus nudžiugino Alyvų gatvėje kylančios naujos parduotuvės sienos. Šiam tankiai darbininkų apgyventam rajonui ypač reikėjo didesnės parduotuvės. Vis dėlto parduotuvės statybos nebuvo baigtos, pastatas liko be stogo. Po kelerių metų miesto prekybos valdyba šį pastatą perdavė kitoms organizacijoms. Rožyno gyvenamajame rajone, gerokai nutolusiame nuo miesto centre įsikūrusių prekybos taškų, kurį laiką nebuvo parduotuvių.

 

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: