Pradžia Komentarai Rumunijos reforma, kurios Lietuvoje vis dar vengiama

Rumunijos reforma, kurios Lietuvoje vis dar vengiama

629
0

Lietuvoje apie darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokų sujungimą pastaruoju metu diskutuojama vis daugiau, ši idėja įrašyta ir į valdančiosios partijos Seime rinkimų programą. Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl toks pasiūlymas strigo valdžios institucijose, buvo tai, kad niekur Europos Sąjungoje šios įmokos nesujungtos. Tačiau toks argumentas dabar jau nebėra aktualus, nes Rumunijoje nuo šių metų pradžios dauguma darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokų (pensijos ir sveikatos draudimo) buvo sujungtos į vieną darbuotojo įmoką, kuri sudaro 35 proc. darbo užmokesčio. Netrukus paaiškės, ar šis eksperimentas Rumunijoje pavyko sklandžiai, ar visi darbdaviai sąžiningai perskaičiavo atlyginimus taip, kad alga į rankas darbuotojui nekistų (tai yra pagrindinis dirbančių asmenų nerimo šaltinis), ir ar tokie pokyčiai daro teigiamą įtaką mažinant šešėlinę ekonomiką. Rezultatai turėtų būti labai naudingi mūsų valdžios atstovams, kurie tokį įmokų sujungimo pasiūlymą veikiausiai dar rimčiau svarstys šiemet kaip didesnės mokesčių reformos dalį.

Rumunijoje iki 2018 metų darbuotojo socialinio draudimo įmokų tarifas buvo 16,5 proc., darbdavio – 22,75 proc. darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių. Dar 16 proc. dirbantis gyventojas sumokėdavo gyventojų pajamų mokesčio, apskaičiuojamo nuo algos atskaičius visas socialinio draudimo įmokas, priešingai negu Lietuvoje. Tad vidutinį darbo užmokestį gaunančio darbuotojo darbo mokesčiai sudarydavo apie 43 proc. visų darbdavio patiriamų darbo jėgos sąnaudų. Lietuvoje darbo mokesčių naštos dydis yra beveik 42 proc. arba šiek tiek mažesnis. Tad kas pasikeitė Rumunijoje: darbuotojo ir darbdavio pensijos ir sveikatos draudimo įmokų tarifai sujungti į bendrą 35 proc. darbuotojo socialinio draudimo įmokos tarifą, o gyventojų pajamų mokesčio tarifas sumažintas nuo 16 iki 10 procentų. Darbdaviui liko mokėti tik 2,25 proc. nedarbo, ligos ir nelaimingų atsitikimų socialinio draudimo įmokų tarifo dalis. Galutinis rezultatas – darbdaviui darbuotojo jėgos sąnaudos nepakito, darbuotojo gaunamas darbo užmokestis į rankas taip pat liko toks pat, jeigu visi darbdaviai sąžiningai perskaičiavo darbo užmokestį, o ar taip įvyko, netrukus bus aišku.

Darbuotojui dažnai neįdomu, kiek už jį mokesčių sumoka darbdavys

Turbūt kyla savaime suprantamas klausimas, kam reikia tokių pokyčių, jeigu darbdaviui ir darbuotojui pinigų dėl to nei padaugėja, nei sumažėja. Teisingiausias atsakymas: taip paprasčiau, nes darbuotojas geriau supranta, kiek jis sumoka mokesčių, nes, kai socialinio draudimo įmokos yra išskaidytos darbuotojui ir darbdaviui, darbuotojui dažnai neįdomu, kiek už jį mokesčių sumoka darbdavys, be to, patys darbdaviai daugiau suinteresuoti slėpti tikrąjį darbo užmokestį. Darbuotojas, jei visas socialinio draudimo mokestis gula ant jo pečių, geriau suvokia, kiek iš viso mokesčių sumoka, todėl tampa daug reiklesnis valdžios institucijoms, perskirstančioms jo sumokėtus pinigus. Akivaizdu, kad valdžiai parankesnis išskaidytų socialinio draudimo įmokų scenarijus, nes keisti darbuotojo, o ne darbdavio įmokos tarifą yra kur kas sudėtingiau. Tuo tarpu darbdaviams toks pokytis naudingas, nes nebėra atsakomybės būti tarpininku tarp valdžios ir darbuotojo.

Vienas šalutinis tokio darbdavio ir darbuotojo socialinio draudimo įmokų sujungimo rezultatų yra darbo užmokesčio prieš mokesčius padidėjimas, nors atlyginimai į rankas ir nekito. Todėl tai, kad Rumunijoje minimali mėnesio alga (MMA) prieš mokesčius yra 409 eurai, nereiškia, kad Rumunijos darbuotojas gauna daugiau negu 400 eurų MMA uždirbantis lietuvis. Rumunijoje MMA gaunančio asmens darbo užmokestis į rankas yra 250 eurų, Lietuvoje – 361 euras. Atitinkamai darbdavio sąnaudos Rumunijoje yra 418 eurų, Lietuvoje – 525 eurai. Tad teigti, kad Lietuvoje MMA ar vidutinis darbo užmokestis jau mažesnis negu Rumunijoje, yra netikslu.

Beje, rumunai priėmę ir dar vieną radikalų sprendimu – gyventojai turės sumokėti 10 proc. sveikatos draudimo mokestį nuo uždirbtų kapitalo pajamų, nors moka sveikatos draudimo mokestį ir, pavyzdžiui, nuo darbo pajamų. Tiesa, šiuo mokesčiu bus apmokestinamos tik didesnės negu 12 MMA pajamos, bet nustatomos ir įmokų ribos. Tai vienas retesnių sprendimų ES mokesčių sistemoje, kuris, suprantama, nepatinka investuotojams, tačiau skirtas gyventojų, gyvenančių iš kapitalo pajamų, indėliui į šalies biudžetą padidinti.
Reikia pripažinti, kad Rumunijos valdžia per pastaruosius trejus metus yra priėmusi labai ryžtingų sprendimų mokesčių srityje, kurie kol kas duoda vaisų. Pavyzdžiui, standartinis PVM tarifas jau yra sumažintas iki prieš krizę buvusio 19 proc. dydžio (2010–2015 m. jis buvo 24 proc.), įvestas lengvatinis 9 proc. PVM tarifas, taikomas maisto produktams. Taip pat smarkiai didinamas viešajame sektoriuje dirbančių asmenų atlyginimas – nuo šių metų pradžios jiems alga didėja 25 procentais. Tokie pokyčiai, suprantama, patinka gyventojams – maisto produktų kaina yra mažesnė negu prieš trejus metus, atlyginimai, vartojimas auga. Vartojimo bumas kelia ir nerimą, nes šalies biudžeto deficitas auga, einamosios sąskaitos balansas prastėja, našių investicijų trūksta, tad tarptautinės institucijos vis labiau perspėja apie augantį finansinį šalies nestabilumą.

Nors Rumunija ir nėra ta valstybė, į kurią mes norėtume žvalgytis ir iš jos mokytis, visgi turime stebėti, kaip sekasi šaliai, sujungusiai darbdavio ir darbuotojų socialinio draudimo įmokas. Jeigu Rumunijoje šie pokyčiai nebus sėkmingi, galėsime pasidžiaugti pasimokę iš svetimų klaidų. Jeigu reforma duos vaisių, Rumunijos pavyzdys gali atverti platesnį kelią ryžtingesniems pokyčiams ir mūsų šalyje.

 

 

SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas

Komentuoti

Prašome įvesti savo komentarą!
Prašome įrašyti savo vardą!

Komentarų sistema leidžia skaitytojams išsakyti savo nuomonę, pasidalinti įdėjomis, pateikti papildomos informacijos ar pasiginčyti su oponentais. Redakcija pasilieka teisę pašalinti skaitytojų vulgarius, skatinančius smurtą, įžeidžiančius, skatinančius tautinę, rasinę, religinę ar kitokią neapykantą ir grasinančius komentarus.