Samo gyvenime muzika ir dailė – dvi konkurentės

Legendinės Lietuvos roko grupės BIX lyderis Saulius Urbonavičius-Samas, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pristatydamas savo tapybos darbų paroda „Laikas atskleisti tikrąjį veidą”, filosofiškai ir su humoru pažvelgė į nuolatinę dailės ir muzikos konkurenciją jo gyvenime, dalijosi prisiminimais apie gimtąjį Panevėžį, šmaikštavo apie savo būdo savybes, blogus įpročius, kurių pavyko atsikratyti.

Su muzikantu, grandiozinių televizijos projektų prodiuseriu, savo paroda parodžiusiu ir dailininko talentą, S. Urbonavičiumi-Samu kalbėjomės ir apie kūrybą, ir apie sentimentus gimtajam Panevėžiui.

– Kai jūsų gyvenimas toks intensyvus, ar jame dar lieka vietos Panevėžiui?

– Man visada įdomu, kaip sekasi mano miestui. Daugiausia viską sužinau iš čia gyvenančios mamos. Retokai lankausi Panevėžyje dėl užimtumo, tačiau jis man svarbus. Čia palikau visą jaunystės istoriją. Nuo pat vaikų darželio, mokyklos metų iki išvažiavimo studijuoti į Šiaulius. Čia buvo daug draugų, su kai kuriais dar ir dabar susitinku. Tiesiog stebuklas, kad prieš kelias dienas Vilniuje netikėtai sutikau buvusią 7-osios vidurinės mokyklos (dabar: J. Miltinio gimnazija), kurioje mokiausi, direktorę Ireną Kačinskienę. Fantastinė moteris! Ji pakvietė mane į mokyklos jubiliejų ir būtinai pažadėjau atvažiuoti. Žadu dažniau lankytis Panevėžyje.

– Ar prisimenate biblioteką Panevėžyje?

– Pirmiausia prisimenu negrąžintas knygas (juokiasi). Šiame pastate, kuriame dabar įsikūrusi G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka, mano jaunystės laikais vykdavo šokiai. Dabar Vilniuje lankausi M. Mažvydo bibliotekoje ir suprantu, kaip pasikeitė bibliotekos funkcijos. Čia gali ateiti ir be didelių investicijų pasisemti kultūros šviesos.

– Buvo toks metas jūsų gyvenime, kada galvojote, jog būsite dailininkas? Kas privertė pakeisti nuomonę?

– Mano gyvenime visada muzika ir dailė buvo šalia. Aš tai grodavau, tai piešdavau. Mokykloje piešdavau, dalyvaudavau piešimo konkursuose, kuriuose be didelių pastangų laimėdavau pirmas vietas, visų dalykų sąsiuviniai buvo pripiešti piešinukų. Lankiau dailės mokyklą, tačiau nugalėjo gitara. Kai išmokau geriau groti, pradėjau groti miesto šokiuose. Net grojau Mėsos kombinate ir už tai gaudavau deficitinių medžioklinių dešrelių (juokiasi). Kai atėjo metas studijuoti, prisiminiau Dievo duotą dovaną tapyti ir nusprendžiau būti dailininku. Įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą (dabar: Šiaulių universitetas) mokytis dailės, o ten vėl atsirado galimybė muzikuoti. Viskas tuo metu mūsų šalyje keitėsi, laisvėjo, o ta laisvės banga ir nunešė į muziką. Įkūrėme grupę, kuri labai skyrėsi nuo kitų, laimėjome konkursą, gavome patalpas, aparatūrą ir taip viskas prasidėjo. Man visada buvo svarbiausia saviraiška, o ne amatas. Visada norėjau dalintis su žmonėmis tuo, ką jaučiu. Tapybos procesas reikalauja daug darbo, technikos, vienišumo, kuriant reikia užsidaryti nuo visų. Muzikos kelias yra greitesnis ir atviresnis, todėl juo ir pasukau. Aš vis juokauju, kad kai ateis pensija, sėsiu prie drobės.

– Kur slypi BIX-ų stiprybė, kad ji sugebėjo išgyventi 30 metų ir neprarasti populiarumo, kai dabar viskas taip greitai keičiasi ir ypač muzikos pasaulyje?

– BIX grupė turi savą požiūrį į muziką, yra originali. Man pasisekė, kad pavyko suburti žmones, kurie groja iš idėjos. Galvoja ne apie pinigus, ne apie topų viršūnes. Grupė gimė ne todėl, kad kurtų hitus, būtų pirmose vietose. Mums svarbiausia buvo groti kitokią muziką, būti originaliems, dalintis savo jausmais su žmonėmis. Todėl ir dainų tekstai ne apie gėlytes, balandžius, meilę-seilę, o apie daugelį mums aktualių dalykų. Kartais paskaitai tuos tekstus, parašytus prieš 20 metų, o atrodo, kad jie sukurti šiandien: skaudžios, aštrios problemos, personažai.

– Dirbdamas muzikos srityje dailės nepamiršote?

– Nuostabu, kad galėjau pats pasidaryti ir albumų viršelius, ir grupės logotipus. Beje, visi BIX-ų videoklipai yra mano – sugalvoti, nupiešti, scenarijai sukurti. Vienas iš jų pasauliniame videoklipų festivalyje Kanuose 1993 metais pelnė Auksinę palmės šakelę už geriausią režisūrą. Tuo metu tą klipą rodė per įvairius Europos TV kanalus.

– Tik juokaujate ar rimtai pasvarstote grįžti į dailę?

–  Niekada neatmetu jokių galimybių. Dabar yra laikas, kai esu aktyvus, noriu būti tarp daugelio žmonių. Gal ateis laikas, kai užsidarysiu ir norėsiu visas savo mintis sutalpinti į mažą paveikslą. Tam, kad kūrinys kalbėtų, reikia daug laiko, apmąstymų, darbo.

– Dabar grandioziniai planai susiję su muzika?

– Lapkričio 16 dieną „Siemens“ arenoje švęsime BIX grupės 30 metų jubiliejų. Kai pasižiūri į muzikos istoriją, tai kiek daug grupių, kolektyvų per tą laiką jau nuėjo nuo scenos ir pasimiršo, o mes dar gyvi. Yra ką švęsti, nes tiek metų scenoje – ne juokai. Išsilaikyti žiauriai sudėtinga, nes konkurencija yra tiesiog nežmoniška. Viskas labai greitai keičiasi, o mes sugebame išlikti įdomūs, išleisti naują albumą, kiekvieną vasarą groti visuose Lietuvos muzikos festivaliuose.

– Jūs dar suspėjate rengti didelius televizijos projektus?

– Turiu savo prodiuserinę kompaniją ir rengiu tuos didelius televizijos projektus. Muzikinius ir ne tik. Tai labai sudėtingas darbas. Turiu galvoti 24 valandas per parą, kaip viską padaryti. Suvaldyti daugybę darbuotojų, dirbti su skirtingų profesijų žmonėmis.

– Kaip atgaunate jėgas? Sportuojate?

– Sportui neturiu laiko. Stengiuosi, kiek įmanoma, prisižiūrėti. Nerūkau, nevartoju alkoholio. Todėl turiu daugiau energijos, jėgų, laiko darbui. Žinoma, kūnas dėvisi, todėl turiu juo rūpintis.

– Kodėl sumanėte surengti tapybos darbų paroda „Laikas atskleisti tikrąjį veidą”?

–  Mintis surengti parodą kilo spontaniškai. Švenčiant BIX grupės trisdešimtmetį, pravartu žmonėms parodyti šaknis, kad suvoktų mūsų kuriamą muziką. Tapyboje yra tos pačios idėjos, mintys, tas pats gylis. Buvo puiki proga padaryti personalinę parodą, ištraukti tuos darbus. Vieni buvo kažkam padovanoti, kiti kažkur iškeliavę. Buvau anksčiau rengęs nedidelių parodų. Ši paroda – tam tikra retrospektyva, geriau padedanti pažinti mane. Žmonės mato mane scenoje, televizijoje, o dabar dar pamatys ir mano tapybą. Slėpiau ją po devyniais užraktais (juokiasi). Pasakoti apie darbus nenoriu. Kaip neįmanoma nupasakoti muzikos, taip ir dailės. Žinoma, galima kurti visokias pasakas, bet tai ne dailininko, o meno kritikų darbas. Atiduodu savo paveikslus kaip kūdikius pasauliui ir nežinau, ar mylės juos, ar keiks.

Paroda Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje veiks iki spalio 18 d.

Kalbėjosi Virginija Januševičienė

Arnualdo Dalindos nuotr.