Sausio 13 – osios liudijimai (II)

1990 m. Kovo 11 dienos vakarą Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos laisvės įtvirtinimo ir tarptautinio pripažinimo istorijoje 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai užima išskirtinę vietą. Dienos, vertos šimtmečių istorijos.

Lietuva šiemet mini tragiškų 1991 metų Sausio 13-osios įvykių 26 – ąsias metines ir Laisvės gynėjų dieną. Įprastai ji suvokiama kaip gedulo dėl žuvusiųjų, praradimų diena. Tačiau tai ir pergalės diena. Pergalės, nes pasaulis pamatė taikiai savo Nepriklausomybę ginančią Lietuvos valstybę. SSRS atsiskleidė, kad ji tebėra imperija, kurioje ne tik nepaisomos prigimtinės tautų teisės, bet negailestingai traiškomas sovietinei sistemai pasipriešinęs žmogus.

Perversmo plano rašytinio dokumento neturime, o gal jo ir nebuvo, bet jo konkretūs veiksmai liudija ką kita. Tai, kad bus atakuojama buvo žinoma tiek iš kariškių, lojalių Lietuvai, iš jų šeimų narių, tiek iš Maskvos. Nei blokada, nei spaudimas, nei derybos – niekas rezultatų Maskvai, SSRS prezidentui M. Gorbačiovui nedavė. Sausio įvykių metu M. Gorbačiovas žaidė dvigubą žaidimą. Nuo 1990 metų gruodžio 1 dienos M. Gorbačiovas planavo veiksmus prieš mus žinodamas, kad bus karas Persų įlankoje, kad JAV reikės rusų pritarimo tokiems veiksmams.

Grėsmė buvo aiški, net laikas maždaug buvo aiškus, kadangi į Lietuvą buvo permesti svetimi Pskovo desantinės divizijos daliniai, neva turėję gaudyti jaunuolius, vengusius tarnybos sovietinėje kariuomenėje arba iš jos pabėgusius.Tačiau iš tikrųjų šių dalinių pagrindinė užduotis buvo užtikrinti greitą ir sklandų perversmo vykdymą. Jie buvo specialiai gerai parengti. Tai sena praktika, kai represijoms naudojami ne vietiniai kariškiai, nes čia jų šeimos, butai, pažįstami, o atvežtųjų kariškių iš kitų regionų niekas nepažįsta. Buvo manoma: atvažiavo, atliko savo užduotį ir išvažiavo iš čia…

SSRS vadovybė ruošėsi sukurti dirbtinį rusakalbių ir lietuviškų nacionalistų, kaip jie mus vadino, konfliktą. Šitas konfliktas turėjo būti plačiai transliuojamas per pasaulines visuomenės informavimo priemones, ir tada kaip civilinių asmenų gynėja turėjo įsijungti SSRS kariuomenė, kuri turėjo įvesti tvarką ten, kur „buržuazinių nacionalistų“ valdžia nesugeba susitvarkyti.

Nuo sausio pradžios pradėjo kviesti į Lietuvą užsienio žurnalistus. Tuo metu ant SSRS sienų stovėjo KGB kariuomenė – nė vienas užsienio žurnalistas be specialaus leidimo ir specialios SSRS vadovybės akreditacijos nebuvo įleidžiami. Užsienio šalių žurnalistai su didžiulėmis naujienų „lėkštėmis“ su KGB žinia turėjo pasauliui parodyti tam tikrą vaizdelį. Kameros turėjo fiksuoti civilinių asmenų konfliktą ir jam užgesinti turėjo būti įvestos karinės pajėgos.

Iš eilės karinių gamyklų turėjo būti suformuotos civilių kolonos ir jos turėjo eiti link RTV komiteto, o visam reikalui suvaldyti, atseit, užgesinti susidūrimus, turėjo būti įvestos karinės pajėgos. Kariuomenė turėjo būti įvesta užfiksavus susidūrimų tarp rusiškai kalbančių asmenų ir lietuvių, šturmuoti bokštą turėjo civiliai rusakalbiai, nepatenkinti RTV vykdoma veikla. Jie planavo, kad tie rusakalbiai bus mušami ir šaudomi, jie kūrė legendą apie mūsų pasiruošimą šaudyti….Jeigu žurnalistams būtų pavykę pateikti savo vaizdą, tada jie pasiteisins prieš pasaulį. Užsienio žiniasklaida parodė ne rusų suplanuotą vaizdelį ir tai mus išgelbėjo.

„Jedinstvos“ mitingas ir jo dalyvių bandymas įsiveržti į Seimo rūmus sausio 8 d. turėjo būti paruošiamasis etapas. To šturmo metu turėjo būti įsiveržta į Parlamentą, taip atsirastų galimybė parodyti, kad žmonės rodo savo panieką ten susirinkusiems asmenims, o toliau turėjo būti kulminacija – leista panaudoti karines pajėgas. Turėjo būti didžiulis susidūrimas prie TV bokšto. Visą laiką buvo tikimasi, kad lietuviai šaudys. Jiems buvo reikalingas priešininkas, parodymas, kad mes turime ginklų ir iš jų šaudysime. Tai būtų pretekstas panaudoti kariuomenę. Kai tai neįvyko, jiems patiems teko provokuoti, bet tas sumanymas su rusakalbiais sužlugo. Parlamento vadovybė pakvietė Lietuvos žmones visais įmanomais taikiais būdais ginti savąją valdžią ir Lietuvos valstybės Nepriklausomybę.

Nugalėjo Nepriklausomybę ginusios vadovybės ir Lietuvos žmonių šaltas protas, nepasidavimas provokacijoms, aplink parlamentą susirinkusios patriotiškai nusiteikusios Lietuvos žmonių vieningumas, ryžtas be ginklo apginti laisvę. Viso to nenumatė Kremlius ir jai ištikimos M.Burokevičiaus vadovybės diriguojamos jėgos.

Perversmo organizatoriai manė, kad dauguma Lietuvos žmonių jau pavargo nuo nepriklausomybės. Ekonominė krašto padėtis buvo sudėtinga, sunkėjo žmonių gyvenimas. Dar prisiminkime nuo sausio 7 d. buvo paskelbtas trijų Baltijos respublikų vyriausybių nutarimas didinti maisto produktų kainas. Toks žingsnis retai kada sulaukia žmonių pritarimo ir palaikymo… Tad pagrindas pasinaudoti žmonių nepasitenkinimu buvo aiškus. Bet buvo neįvertintas žmonių siekis bet kokiomis sąlygomis taikiai apginti iškovotą laisvę. Palanki buvo ir tarptautinė sutuacija- artėjo karas Persijos įlankoje dėl Kuveito išlaisvinimo iš okupacinio Irako režimo. Ir visas dėmesys turėjo būti nukreiptas nuo Baltijos respublikų.

1991 m. vasario mėnesį per referendumą diduma Lietuvos gyventojų (90,47proc.) pritarė Lietuvos valstybės Nepriklausomybei.Tų pačių metų vasario 11 d. Lietuvos Respubliką pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija. 1991 m. liepos 31d. Lietuva apraudojo Medininkų pasienio poste nužudytus 7 lietuvių muitinės ir policijos pareigūnus.

Situacija aplink Baltijos respublikas iš esmės pasikeitė po nesėkmingai pasibaigusio pučo Maskvoje ir kai didžiosios pasaulio valstybės tarptautiniu mastu pripažino Baltijos valstybių nepriklausomybes ir užmezgė su jomis tarptautinius santykius. 1991m. rugsėjo 6 d. Sovietų Sąjunga pripažino Baltijos šalių Nepriklausomybę, o rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublika priimta į Jungtinių Tautų organizaciją. 1992 m. po daugelio metų Lietuvos valstybės sportininkai vėl dalyvavo olimpinėse žaidynėse ir pelnė pirmą aukso medalį- disko mėtyme Romas Ubartas, o vyrų krepšinio rinktinė pelnė bronzos medalius. 1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos išvyko paskutinis Rusijos kariuomenės ešelonas. Rugsėjo 4 – 8 dienomis Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Tai buvo pirmieji ryškiausi naujosios Lietuvos istorijos įvykiai.

 

Juozas Brazauskas, istorikas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: