Savo namams šildyti pagamintas katilas padėjo pamatus verslui

Linų gatvėje įsikūrusi šildymo katilus gaminanti uždaroji akcinė bendrovė „Antara LT“ nuo savo įsikūrimo „garaže“, kaip pajuokauja įmonės direktorius Antanas Orlingis, per aštuoniolika gyvavimo metų pagamino pusseptinto tūkstančio katilų. Vadovas prisimena, kad tada viską reikėjo pasidaryti pačiam, o šiandien bendrovėje, turinčioje 2 000 kvadratinių metrų gamybos ploto, dirba dvidešimt samdomų ukmergiškių. A. Orlingis ir jam šeimos versle talkinantys sūnūs Karolis bei Mindaugas neslepia, jog sekasi puikiai, ir sako, kad net tada, kai tenka dirbti iki vėlumų, jiems tą daryti patinka, nes žino, jog dirba sau.

Pirmąjį pagamino garaže

A. Orlingis pasakoja, kaip katilus pradėjo gaminti 1997 metais savo namų garaže.

„Ne iš gero gyvenimo teko tuo užsiimti, – neslepia verslininkas. – Reikėjo šildyti namus, o nusipirkti katilą nebuvo pigu. Tuo metu jis kainavo didelius pinigus – apie 2 500 litų, o uždarbis buvo menkas“. Tada, prisimena jis, dar buvo labai didelis skirtumas tarp atlyginimo ir to, ką žmogus gali sau leisti įsigyti. Be to, ir bankų palūkanos buvo labai didelės.

Pagaminti pirmąjį katilą pavyko. Kai jį pamatė draugai, kaimynai, bičiuliai, atsirado ir antras, ir trečias, ir ketvirtas…

Pirmiesiems savo katilams Antanas parduotuvėse nusipirkdavo lakštą, kampiniu pjūklu jį susipjaustydavo. Kadangi pats virinti nemokėjo, tą padarydavo brolis. „Viską darėme kartu, darbų pasiskirstymo nebuvo. Šiandien jau yra kitaip – vieni projektuoja, kiti kuria naujus modelius, atlieka kitus darbus“, – tvirtina pašnekovas.

Verslininkas juokiasi pasakodamas, kaip kūrė modelį pirmajam katilui. „Vargu, ar tai galima pavadinti brėžiniu“, – šypteli Antanas, prisimindamas ant popieriuko brūkštelėtus išmatavimus, ir priduria, jog pirmasis jo kūrinys nebuvo labai sudėtingas įrenginys ir pavyko be klaidų.

Kad būtų galima drąsiai žmogui pasakyti apie daiktą, jog jis puikiai veikia, reikia pačiam išbandyti, tikina Antanas.

Kai „vieni per kitus“ sužinojo apie ukmergiškio meistriškumą, atsirado ir daugiau katilų: „Vieni kitiems papasakodavo, kitokios reklamos nebuvo“.

Šeimos verslas

Į patalpas Linų gatvėje bend-rovė atsikėlė prieš aštuonerius metus. 2007 metais prieš krizę jos buvo nupirktos. O prieš tai dirbo patalpėlėse Mikailiškių (Šėmetiškių) kaime. Tada bendrovėje buvo dešimt žmonių. Visa šeima į verslą įsijungė įsigijusi patalpas mieste: „Vaikai užaugo, baigė mokslus ir pradėjo dirbti“.

Dabar įmonė „Antara“ yra šeimos verslas, jame Antanui padeda sūnūs Karolis su Mindaugu. Kadangi bendrovė nėra didelė, vienam žmogui tenka labai daug pareigų, kartais reikia dirbti visai ne pagal specialybę.

„Karolis užsiima pardavimais, žaliavų pirkimu, kainų derinimu – į gamybą pernelyg nesikiša. O mokslus neseniai baigęs jaunėlis Mindaugas praktikoje pritaiko projektavimo įgūdžius“, – aiškina A. Orlingis.

Karolis Lietuvos sporto universitete baigė sporto vadybą, o Mindaugas Vilniaus Gedimino technikos universitete – aviacijos mechanikos inžineriją.

„Papuolė į tą laivą“

Antanas prisimena, kad 2000 metais savo gaminamą katilą atidavė į parduotuvę – prekybos tink-lui „Litagra“. Anot A. Orlingio, parduotuvėje jų gaminys išstovėjo metus – niekaip nepavyko jo parduoti. „Po metų jį teko susigrąžinti, tada pardavėme per kitą parduotuvę. Tokia buvo mūsų pradžia…“ – prisimena verslininkas.

Toliau, pasak jo, paklausa didėjo – įtakos turėjo ir anuomet labai pabrangusios dujos, populiarėti pradėjęs biokuras, todėl gamybos apimtys tik didėjo. „Turbūt papuoliau į tą laivą“, – svarstė pašnekovas.

O pradėjus tiekti į parduotuves, pasikeitė gamybos pobūdis – tada vieną katilą pardavus buvo galima šiek tiek užsidirbti ir už tam tikrą sumą nupirkti gamybos priemonių – pavyzdžiui, investuoti į kampinį šlifuoklį.

Pirmi A. Orlingio pagaminti katilai rūpesčių nekėlė: „Nusiperki daiktą, pasistatai ir jis tarnauja“.

Kai gaminiai iškeliauja po parduotuves, gamintojai dažniausiai nežino, kas juos įsigyja. Tačiau verslininkai kai kuriais pirkėjais ypač džiaugiasi ir net didžiuojasi: „Vienas 2 megavatų galingumo pramoninis katilas, galintis apšildyti 20 tūkst. kvadratinių metrų ploto patalpas, nukeliavo pas lietuviško salyklo gamintoją UAB „Maltosa“, kitas analogiškas katilas pernai pastatytas Olisevičių gėlininkystės ūkiui“.

Pašnekovų teigimu, dabar Lietuvoje galima rasti ir lenkiškos, ir turkiškos, ir rumuniškos technikos, be to, ir mūsų šalyje yra ne vienas gamintojas, todėl norint konkuruoti, tenka padirbėti.

Pasak verslininkų šeimos, vien Ukmergėje jie turi kelis konkurentus. Anot Karolio, Lietuvos mastu konkuruojančių įmonių, užsiimančių katilų gamyba, yra dvylika.

Savo pagamintų katilų bendrovė užsienyje kol kas realizuoja nedaug.

Ukmergėje veikianti bendrovė yra pardavusi savo produkcijos į Švediją ir Vokietiją, netgi teko projektuoti vieną šilumos generatorių pirkėjui Australijoje.

„Klientą radome labai paprastai – brolis gyvena ir dirba Australijoje, vienai įmonei buvo reikalingos krosnys. Gavome užsakymą, jį įgyvendinome“, – aiškina A. Orlingis.

Per metus – 500 katilų

Šildymo technikos bendrovėje „Antara“ šiuo metu įdarbinta dvidešimt žmonių, visi ukmergiškiai, dirbantys pilną darbo dieną, aštuonias darbo valandas.

Pirmą žmogų verslininkai pasamdė 2000 metais. Plėsti personalo įmonės vadovai neplanuoja. „Mažesnis kolektyvas yra lankstesnis. Šiandien labai svarbu laikas. Jis diktuoja mums sąlygas ir yra tapęs brangia vertybe. Jeigu per nustatytą laiką negebi pagaminti produkto – esi nereikalingas“, – pastebi A. Orlingis.

Jis pasakoja, kad pirmąjį savo katilą gamino maždaug tris savaites. Pernai bendrovėje jų buvo pagaminta 500: pusantro-du katilai per dieną.

Karolis priduria, kad tai yra pakankamai sudėtingas verslas, viską, ką uždirba, šeima investuoja arba į naujas stakles, arba „užšaldo“, produkciją išdalindama į parduotuves.

„Šiandien dar nėra Lietuvoje parduotuvės, kuri už savo pinigus pirktų prekes. Prekybininkai prašo gaminį pristatyti, mes duodame katilą ir tada laukiame pirkėjo. Kai jie parduoda ir paprašo naujo katilo, tada sumoka pinigus už parduotąjį“, – sako pardavimų vadovas.

Be to, katilai – sezoninė prekė: prekyba prasideda rudenį ir tęsiasi iki žiemos švenčių. Anot pašnekovų, vienose parduotuvėse katilas stovi metus, kitose per tą laiką parduoda dvidešimt.

Anksčiau įmonė gamindavo katilus pagal individualius užsakymus, tačiau, anot Antano, dabar to nedaro: „Šiandien sąlygas diktuoja konkurencija, todėl reikia gaminti masiškai. Jeigu padarai kažkokį modelį, jų turi būti šimtai“.

Iš viso įmonė gamina apie 50-60 modelių, iš jų buitinių katilų – apie dvidešimt.

Tai tam tikra prasme yra smulkaus verslo pranašumas, nes didelė gamykla, anot jų, išleidžia tik kelis modelius.

Sunkiausia – paimti paskolą

Per aštuoniolika gamybos metų, anot Antano, sudėtingiausias laikotarpis buvo 2006 metais, kai nutarė įsigyti pirmą kredituojamą įrenginį ir šeima paėmė iš banko paskolą. „Nupirkome mums reikalingą plazminę pjovimo mašiną. Ji tuo metu kainavo apie šešiasdešimt tūkstančių eurų“, – apie rizikingą sprendimą pasakojo bendrovės direktorius. Verslininkas pridūrė, kad svarbu laiku padaryti teisingą žingsnį – be jo nebūtų verslo ateities.

Anot A. Orlingio, neturint geros įrangos neįmanoma sukurti produkto, su kuriuo būtų galima konkuruoti. Be jos neįmanoma pirkėjui pasiūlyti daikto už gerą kainą – technologija suteikia greitį ir kokybę, tačiau į ją reikia investuoti.

Pernai nuspręsta įsigyti lenkimo presą. Jis pagreitino gamybą, atsirado naujų galimybių.

Sekasi, nes patinka

Į verslą Antanas kabinosi dar anksčiau, kol jo gyvenime atsirado katilai. Vyras bandė ir automobiliais prekiauti, ir bites, lapes auginti. Tačiau neslepia – nesisekė. Pasakojo, net kaip televizorius remontavo… „Anuomet labai populiaru buvo radiotechnika. Buvo smalsu, įdomu. Dabar net keista, kad televizoriai negenda…“ – juokiasi A. Orlingis ir sako, kad gaminti katilus sekasi labiau. Greičiausiai dėl to, kad patinka.

„Kai nėra noro, atsiranda šimtas priežasčių nedaryti“, – teigia verslininkas.

Jis neslepia, kad sėkmė priklauso ir nuo to, kur konkrečiu metu žmogui tenka būti.

„Kitą kartą žmogus nežino, kur jis gali save realizuoti. Kad save pažintų, reikia pamėginti“, – verslininkas įsitikinęs, jog numatyti į priekį sudėtinga, todėl reikia dirbti tai, kas pavyksta šiuo metu.

Raminta PETRUSEVIČIENĖ