Sėkmingas debiutantų startas

Balandžio mėnesio NEVĖŽIO atlanke – daug debiutuojančių autorių. Įdomūs, saviti. Galima konstatuoti – startas pavyko.

Jaunosios kūrėjos Greta Karvelytė ir Iveta Grakauskaitė iš Panevėžio “Žemynos” progimnazijos, Gabija Kairytė ir Aistė Tamulionytė iš „Šaltinio“ progimnazijos, Paulina Medeckytė iš „Minties“ gimnazijos ir Ervinas Ginkus iš „Rožyno“ progimnazijos – šiandien jie kopia į tribūną.

Kūrybos, ypač lyrikos, tematika nėra labai nauja. Daugiausia – meilės. Nieko keisto. Tokio amžiaus kūrėjams būtent šitie potyriai patys naujausi ir stipriausi. Todėl skaitykime poetinius bandymus, net atleisdami už kai kuriuos techninius trūkumus, bet užtat jausdami tikrumą ir nuoširdumą.

O štai jauniesiems prozininkams, privalu pasakyti, pavyksta ne tik fotografuoti, sugalvoti vaizdą ar veiksmą. Kiekvienas kūrinėlis baigiasi prasmingu nutylėjimu, leidžiama skaitytojui pačiam „šiek tiek padirbėti“. Džiugina Ervino kūryboje ryškėjanti stilistinė figūra – ironija, humoriukas. Atrodo, kad tai gali padėti įgyti savitumą.

Jaunuosius kūrėjus pastebėjo mokytojos Aušra Vaitkienė, Izolda Pakalnienė, Danguolė Smalinskienė ir Laisvida Kuzmaitė.

Skaitykime ir prisiminkime, kad šie metai yra projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ dešimtasis sezonas, kuris baigsis jubiliejinio Almanacho sutiktuvėmis.

Dalyvaukite!

Greta Karvelytė (7 kl.)

„Greta domisi įvairių tautų kultūra, tradicijomis. Tai pirmas jos kūrinėlis „Nevėžiui“, – mokytoja Aušra Vaitkienė.

Lobis kalno viršūnėje

Mažame miestelyje gyveno keturi šešiolikmečiai paaugliai .  Jų vardai buvo Eglė, Markas, Liepa ir Simonas  Jiems labai patiko daryti dalykus, kurių kiti dar nėra darę.   Kartą jie nusprendė kopti į aukštą, statų Oaso kalną.

Jaunuoliai vienoje labai senoje knygoje buvo skaitę, kad Oaso kalno viršūnėje yra paslėptas lobis. Dar ten buvo parašyta, kad tą viršūnę pasiekti nelengva:  reikia eiti slidžiais takais, klaidžiais labirintais, kopti stačiais šlaitais.

Visą savaitę draugai ruošėsi kelionei.  Eglė ruošė drabužius, kuprines, batus ir įrangą. Markas pasirūpino maistu ir gėrimu . Liepa domėjosi  oro sąlygomis, o Simonas studijavo kopimo į kalną žemėlapį.  Po savaitės žygiui  viskas buvo parengta, ir jaunuoliai iškeliavo. Kalno kelias buvo vingiuotas ir slidus, eiti buvo sunku. Dar sudėtingiau buvo klaidžioti po labirintus . O, kai  priėjo kelią, kuris šakojosi į du kelius , keliautojai nebežinojo, kuriuo jiems pasukti: kairiuoju ar dešiniuoju.  Visi ėmė tyrinėti Karolio pasiimtą  žemėlapį ir nesiginčydami  nusprendė, kad reikia kopti kairiuoju keliu, paskui pasukti į dešinę, pereiti per krioklio viršų ir tada stačiomis uolomis pasiekti viršūnę.  Kiek pailsėję, užkandę draugai tęsė kelionę. Sunkiai, visiškai nuvargę jie Oaso kalno viršūnę pasiekė, tačiau jokio lobio joje nebuvo.  Tikėjosi jaunuoliai būti pirmieji, bet kažkas juos aplenkė.

O gal ten niekada jokio lobio ir nebuvo? Gal lobiu toje senoje knygoje buvo pavadinta visa tai, ką draugai patyrė kelionėje:  neišdildomi įspūdžiai, užgrūdinta valia, pasitikėjimas vienų kitais, sustiprinta draugystė?

Iveta Grakauskaitė (7 kl.)

Apie tai, kaip gimsta jos kūriniai, jaunoji kūrėja rašo:

„Kai jau būna vėlu, už lango tamsu, namuose tylu, kai aš jau guliu, man į galvą ima plaukti keisčiausios mintys. Kai kurios, mano manymu, gali būti  įdomios ne tik man pačiai. Tada keliuosi ir trumpai tas mintis užrašau, kad per naktį jų neužmirščiau, kad jos nepabėgtų“.

Gyvenimas- stovėjimas ant aukšto skardžio

Man žmogaus  gyvenimas panašus į stovėjimą ant aukšto skardžio. Vieni žmonės bijo ir neina arti  krašto, nes toliau nuo krašto saugu, ramu, nors baisiai neįdomu. Kiti žmonės įsibėgėja ir krenta nuo skardžio žemyn džiaugdamiesi kelias akimirkas pamatę įstabų vaizdą. Dar kiti rizikuoja ir  visomis gyvenimo spalvomis grožisi stovėdami ant  skardžio krašto. Vėjas jiems kedena plaukus, ir aplinkui  matyti nuostabus vaizdas. Drąsieji jaučiasi laimingi ir nepriklausomi. Pasitaiko, kad apakinti laimės jie paslysta ir nudardi skardžia uola į  nenuspėjamas jūros gelmes. Nukritusieji daugelį bendraminčių išgąsdina, atbaido. Tačiau visada ant aukšto stataus skardžio yra žmonių, nes visada buvo, yra ir bus siekiančių, grožio, tiesos, laisvės.

Pro stiklinę sieną

Netikėtai atsidūriau  keistame kambaryje. Jis buvo mažas, tuščias, bet jame jaučiausi saugi. Apsidairiusi išvydau, kad viena siena stiklinė, o už jos neryškūs, bet matyti vaizdai. Tai buvo mano prisiminimai. Žiūrėjau į save, mačiau, kaip pamažu augu, keičiuosi. Vieni vaizdai mane prajuokino, kiti žeidė širdį. Kiek daug visko patirta!

Stebėjau savo prabėgusias dienas ir supratau, kad viskas, kas gyvenime įvyko,  sukūrė mane tokią, kokia esu šiandien. Džiaugsmai ir liūdesio valandos, juokas ir ašaros – viskas, ką teko išgyventi, nebuvo veltui. Viskas, kas buvo, turbūt turėjo būti.

Gabija Kairytė (8 kl.)

„ Esu Gabija. Jau kurį laiką rašau. Nors užsiimu ir kitomis veiklomis, tačiau rašymas tapo būtent ta veikla, kuriai visada atrandu laiko. Nesvarbu, ar esu pavargusi, ar užsiėmusi, vis tiek savo mintis sudėlioju popieriuje“.

Ir šypsais, ir juokies,

Ir sakai, kaip tau gera!

O širdy vis vien

Karšta ugnis rusena…

Ji dega ir degina

Tavo esybę.

Ji neramina nakčia,

Kai lieki tik tu su ramybe.

Ir, atrodo, tyla

Žudo tavo balsą,

Tačiau kai garsas aidi,

Nukrenti į prarają…

Ir šypsais, ir juokies,

Ir dainas tu dainuoji,

Bet negirdi jie,

Kaip tavo žaizdos pūliuoja…

Tu mano

Tu  – mano

Gražiausias eilėraštis.

Tavyje paskęsta

Mano mintys…

Tu – mano

Liūdniausia melodija,

Kurią grodama pati

Sudaužau savo širdį…

Tu –  mano

Neišsipildžius svajonė,

Dėl kurios

Nebegaliu sapnuoti….

Nuodingi vaistai

Galvojau, jog tu būsi mano vaistas,

Kuris išgydys giliausias žaizdas.

Maniau, kad dėl tavęs galiu pamesti galvą,

O ašaros vis tiek netekės srove stipria.

Galvojau, kad tu būsi mano vaistas,

Kuris užgydys randus.

Bet lyg druska ant žaizdos

Tu atėjai mirtingu nuodu…

Dykumos balsas

Stoviu vidury dykumos. Laukiu kažko.. Tik nežinau ko? Galbūt išėjusių žmonių, o galbūt tų, kurie dar turi ateiti? Galbūt skambančių dainų, o galbūt tų, kurios seniai nutilo? Galbūt saulės spindulių, o galbūt lietaus? Ak, ką aš čia meluoju, laukiu tavo juoko..

Mano didžiausia svajonė

Tu –  mano

didžiausia svajonė.

Be tavęs aš lyg

Nesudėliota dėlionė.

Aš tavo

Didžiausia klaida,

Kurios pakartoti

Tau nepavyks niekada..

Tavo žodžiai

Dėl ko paskęsti žodžiuose savuos?

Galbūt, kad girdi juos visi?

Kodėl nebegirdi kitų?

Ar pradėjai pats savęs klausyt?

Dėl ko paskęsti žodžiuose savuos?

Ar dėl to, kad geriausiai supranti,

Kas slypi po tuo daugtaškiu tyliu,

Kuris tiek daug gali pasakyt….

Aistė Tamulionytė (8 kl.)

„Esu labai pozityvi ir draugiška. Daug sportuoju, bet man patinka išbandyti naujus dalykus. Štai taip gimė mano istorija…“

Paslaptis už spintos durų

Penktadienio vakarą po treniruotės grįžau namo. Buvau labai išalkusi, tad nieko nelaukdama nuskuodžiau į virtuvę. Šaldytuve radau nuo vakar likusį picos gabaliuką, jį pasišildžiusi suvalgiau ir nuėjau į kambarį.

Staiga pamačiau iš spintos sklindančią šviesą. Atsargiai priėjau prie spintos durų ir lėtai jas atidariau. Šviesa buvo labai ryški, net nepajutau, kaip įėjau tiesiai į spintą. Iš pradžių buvo tamsu, bet pasitrynus akis išvydau didelę, iš aukso pastatytą pilį. Aplink ją driekėsi šimtai mažų, įvairių formų ir spalvų namelių. Dangus buvo ne mėlynos, o violetinės, galbūt rožinės spalvos. Visur skraidė kažkokios keistos būtybės. Aš stovėjau išsižiojusi, netekusi amo. Mano širdis daužėsi krūtinėje. Norėjosi verkti, rėkti, juoktis, džiūgauti. Tačiau stovėjau kaip įbesta, kol viską nutraukė prie manęs priėjęs padaras. Jo oda buvo mėlynos spalvos, akys žalios, turėjo dideles ausis ir buvo už mane šiek tiek aukštesnis. Vienoje rankoje laikė ietį. Mane apžiūrėjęs jis paklausė:

• Kas tu?
• Aš… aš… Izabelė,- sutrikusi atsakiau.
• Iš kur tu? – vėl paklausė jis. Jo balsas mane šiek tiek gąsdino.
• Aš iš Amerikos,- tvirčiau atsakiau.

Jis į mane pažvelgė keistai ir paėmė už riešo:

• Kur?! – išsigandusi surikau. Jis nieko neatsakęs pradėjo eiti. Aš nenoromis ėjau kartu.

Eidama dairiausi. Dar vis negalėjau patikėti, kur esu. Iš pradžių pagalvojau, kad tai sapnas, bet krimstelėjau į ranką supratau, kad ne. Netrukus priėjome tą didelę pilį. Iš arčiau ji atrodė dar įspūdingiau.

• Štai, atėjome,- pasakė padaras.

Jis atidarė milžiniškus vartus, o už jų buvo didelė aikštė, kurioje įvairios būtybės skraidė, šoko, vaikščiojo. Kai ėjome pro vartus, staiga visi nurimo ir nukreipė akis į mane. Aš ėjau išsigandusi ir dairydamasi aplink. Priėjome dar vienerius vartus, jie buvo šiek tiek mažesni nei pirmieji. Padaras juos atidarė ir aš aiktelėjau. Vidus buvo rusvas, grindys ir lubos  išmargintos įvairiomis auksinėmis spalvomis. Viduryje stovėjo stalas. Ant jo sudėtos kažkokios figūrėlės panėšėjo į stalo žaidimą. Pačiame kambario gale per vidurį stovėjo sostas, jis buvo didelis ir auksinis. Jame sėdėjo labai graži mergina, jos plaukai buvo labai šviesūs, beveik balti, akys violetinės, oda šviesiai mėlyna. Ant galvos puikavosi kukli karūna. Ji vilkėjo baltą, paauksuotą, be rankovių ilgą suknelę. Mes praėjome stalą ir atsistojome tiesiai prieš sostą.

• Štai ji, – linksmai pasakė padaras.
• O, aš tavęs laukiau, – nusišypsojusi tarė mergina.

Sutrikusi paklausiau:

• Kaip suprasti, laukėte?
• Mačiau tave sapne. Atsiprašau, nenorėjau tavęs išgąsdinti. Tik norėjau tave pamatyti.
• Kaip? Kodėl?
• Na, aš tave sapnuoju jau kurį laiką. Tai prasidėjo nuo tada, kai šios karalystės sergėtojas dingo. Mat iš rūmų buvo pavogtas labai svarbus daiktas. Tad jis išvyko ieškoti nusikaltėlio ir negrįžo.
• Bet kaip tai susiję su manimi?- nesuprasdama paklausiau.
• Tu esi kita šios karalystės sergėtoja.
• Ką?! – man vos akys neiššoko. Kaip suprasti sergėtoja? Ką tai galėjo reikšti – iš pradžių spinta, paskui karalystė, o dabar sergėtoja. Nieko nesupratau.
• Suprantu, tau šokas. Tačiau neskubėk ir viską ramiai apgalvok. O dabar išsiųsiu tave namo.

Nespėjusi nieko pasakyti, atsidūriau kambaryje. Sėdėjau ant lovos ir bandžiau surikiuoti mintis eilės tvarka. Svarsčiau, ar reikėtų papasakoti tėvams. Tačiau jie vis tiek nepatikėtų, galvos, kad išprotėjau. Ne, vis dėlto niekam nieko nepasakosiu. O gal visa tai buvo netikra?

Paulina Medeckytė (10 kl.)  

„Labai kūrybinga, išradinga. Atrodo, lengvai randa žodį reikšti emocijoms. Dalyvauja kūrybiniuose projektuose. Noriai kalba apie savo ir kitų kūrybą, randa žodžių pagirti savo bendraamžių eilėraščius. Tikiuosi, kad ji ir toliau žengs šiuo keliu“.

Snaigių laikas

Snaigės krenta palengva,

Bet laiko daug joms nebeliko.

Ištirpsta norėdamos viską palengvinti.

Snaigės krenta palengva.

Jos norėjo pasaulį džiuginti –

Tiktai pavasario orai neleidžia gyventi.

Snaigės krenta palengva,

Bet laiko joms daug nebeliko.

Laikrodis, kuris norėjo kalbėti

Kadaise prakalbo laikrodis –

Tiek daug norėjo pasakyti,

Kadaise prakalbo laikrodis –

Norėjo ištiksėti savo istoriją,

Tiktai mažas peliukas ruošės klausytis.

Kadaise prakalbo laikrodis –

Tiek daug norėjo pasakyti.

Nuo ketvirtadienio iki penktadienio

Tavo šalta ranka

Prisiliečia prie mano šaltos kojos.

Tu ją atitrauki greičiau,

Negu aš suspėju ją paimti į savąją.

Kur prabėgo visas tas laikas…

Laikas, kai mes galėjome juoktis iki ryto penkių

Ir šokti kartu lyg snaigės, krentančios iš pilkų debesų…

Kur dingo visas tas laikas?

Mano žalios lyg miškas akys,

Žiūri į tavo kaštoninius plaukus.

Praėjo tiek daug laiko, kad jie baigia ataugti.

Tavo liesas kūnas buvo plonesnis,

Bet mano dėka tu valgai daugiau.

Tyla tiksi sekundėmis, o gal net ir valandomis.

Tavo ranka švelniai prisiglaudė prie manosios

Maža šypsenėlė tavo lūpomis…

Nusiunčia mane kažkur toli, bet sugrįžus jau žinau,

Kad šiandien jau penktadienis.

Iki vakaro devynių

Šalta, bet mano šilta striukė saugo mane nuo minuso lauke.

Mano pėdos jau šlapios, kojinės taip pat,

Nes į batus pateko daug šalto sniego.

Tamsu, bet matau viską.

Baltas, blizgantis sniegas girdi mūsų,

Vaikų,  juoko aidus…

Mano maža širdelė plaka greitai, nenoriu būti rasta.

Mūsų ieško pasislėpusių,

Lyg būtume į balą įlindę.

Bet žingsniai ant balto, šviežio sniego…

Naujus batus išmaudė.

Linksma, gera, bet ir baisu,

Kai slėptis turiu iki vakaro devynių –

Žaisti slėpynių su būriu draugų.

Viskas ėjosi gerai iki tol,

Kol nepaskambino Kristinai…

Jau pusė devynių –  namo jau skuosti ir aš turiu.

Ervinas Ginkus (8 kl.)

 „ Tai tikrai įdomus žmogus…Labai tikras žmogus… Visos klasės mylimas. Užjaučiantis… Jautriai suvokiantis kito žmogaus bėdas. O dar turi neeilinį humoro jausmą… Savikritiškas, analizuojantis, nebijantis klysti ir pripažinti klaidas… Puikus aktorius… Kai per pamokas gauna vaidybos užduotis, visa klasė ploja… Derybininkas, advokatas… Visada atras svarių argumentų, kodėl visa jų klasė, pabėgusi iš pamokos, pasielgė teisingai…

   Žodžiu, niekada nežinai, kokie bus Ervino minčių posūkiai.

   Esu tikra, kad tokias savybes turintis žmogutis yra kūrėjas. Ervinas su manimi nesutinka… Šis maištininkas tvirtina: ,,Aš nesu kūrėjas, tik kai pradedu rašyti, netyčia pavyksta“- apie pastebėtą kūrėją rašo mokytoja Laisvida Kuzmaitė.

   Apie save: „Koks aš esu? Ar toks, kokį save matau, kitiems irgi taip atrodo? Sako, esu lėtas, kartais nerangus ir pritingintis, bet kartu noriu veiklos ir judesio. Sunkiai pakeliu spaudimą ir pamokymus, draugiškai reaguoju į kritiką. Tai mano artimųjų nuomonė.

   Ko aš noriu? Mano norai nedideli šiai dienai: visą laiką suryja mokslai, o kiek jo lieka –

ilsiuosi, bendrauju su draugais ar tiesiog lindžiu ,,savo kiaute“…

   Ar būsiu tuo, kuo svajoju? Nežinau…O svajonių turiu keletą. Čia jau – kaip pasiseks, nes svajonės keičiasi su kiekvienais metais. Priklausys nuo noro, kiek jo bus likę. Ir dar kantrybės… Vieną žinau tikrai: kad būčiau geru žmogumi, nereikia universiteto pabaigti, reikia tiesiog būti. Tikiu, kad man pasiseks. Ir aš būsiu!“

Mokykla

Einu sau, kaip ir kiekvieną rytą, tuo pačiu keliu. Einu į mokyklą – į darbą, pasak mamos. Prie mokyklos jau nemažas srautas ,,darbininkų’’. Visi grūdasi prie durų. Iš tolo matau, kaip baltas duris atidaręs laiko mažutis pirmokėlis. Jos tempia jį pirmyn. Tik sunki kuprinė padeda išlaikyti pusiausvyrą.

– Šaunuolis, mažiau, gerai tu išauklėtas, vyresnius reikia praleisti! – giria jį aštuntokai, braudamiesi prie durų pirma visų.

Maža mergaitė nustumta lekia į pasienį. Dar vienas stilingai nukirptas pipiras išsiteškia į stiklinių durų rėmą.

Nieko…Užaugs, išmoks… Niekas negimė mokėdamas…

Todėl ir einam į mokyklą…

Koks žmogus vertas pagarbos?

Nuoširdus, jautrus, supratingas, atjaučiantis – tai savybės, kurias  turintis žmogus sugeba padėti kitam. Padėdamas kitam, žmogus neturi ieškoti naudos sau.

Pagarbos vertas tas žmogus, kuris turi  savo nuomonę, įsitikinimus, bet jų neperša kitiems. Pagarba – savybė, kurios negali nusipirkti, pasiskolinti ar šiaip iš kažkur gauti. Ją gali nusipelnyti savo poelgiais ir gyvenimo būdu.

Toks žmogus vertas pagarbos.

Draugas

Po sunkios dienos, daugybės pamokų savo išvargusią galvą panardinu į minkštą pagalvę. Užmerkiu akis, kad nors trumpam atitrūkčiau nuo įtampos, kurią sukėlė nežmoniška dienotvarkė. Ant stalo įkyriai vis dar dūzgia mano neišjungtas kompiuteris. Jame vaiposi milžiniškas kalnas neatliktų rytdienos namų darbų. Esu bejėgis… Kaip pradėti daryti? Aš išsekęs, išsekęs, išsekęs…

Į smegenis kala dar vienas signalas: tyliai vibruoja mano mobilusis. Užmetu akį – ogi Jonas! Tai mano geriausias draugas, kaip ir aš turbūt nuvargęs po pamokų. Jonas mano bendraamžis, bendraujame jau nuo pirmos klasės. Mokosi kitoje mokykloje. Jis tas draugas, su kuriuo galiu pasidalinti savo rūpesčiais, patikėti savo paslaptis. Manau, kad jam esu taip pat tas draugas, į kurį jis gali kreiptis pagalbos. Jonas geros širdies. Myli gyvūnus. Juk tai daug pasako apie žmogų…

Pašoku, čiumpu telefoną – nuovargio kaip nebūta… Šiek tiek poilsio nepakenks! Draugui taip pat! Dar minutė, ir mes jau drauge. Kompiuteris ir kalnas namų darbų palauks… Už lango ūžauja vėjas, lango stiklą čaižo lietus. O mums su Jonu… Cha – cha – cha! Nuotaika gera.

O rytoj…

Kieme pavasaris, bet už lango debesis gena stūgaujantis vėjas. Apsiniaukęs dangus grasina lietumi. Kiemo viduriu ridenasi iš kažkur atpūstas popieriaus lapas. Jį gainioja lojantis kaimynų šuo. Po linguojančiu krūmu slepiasi benamis, išvargęs katinas. Jis visą rytą ieško maisto, žmonių išmestajam reikia išgyventi. Nieko neradęs, gūžiasi po krūmu. Katinas stebi kiemą, kuris šiandien ištuštėjęs. Priešais lange kiemą stebintis berniukas. Berniukui gaila pamesto katino. Pro langą jį stebėjęs jau keletą dienų.

Staiga prie namo durų pasirodo pripildytas maisto dubenėlis. Berniuko atneštas maistas sušildo sužvarbusį katiną. Katinui šiandien – pasisekusi diena. O rytoj?

Benamis

Benamis katinas jau dvi dienas ieškojo maisto. Na, štai namas! Ir durys, kuriose skylė gyvūnams. Žinoma, pavargėlis akimirksniu nusprendžia pasinaudoti proga.  Prašmatnus prieangis, lubas puošia krištolinis šviestuvas ir neapsakomai viliojantis kvapas. Maistas?! O, ir iš tikrųjų! Pilnas dubenėlis jautienos troškinio, ir visas jam? Nieko nelaukęs, kačiokas įninka sotintis, palikęs visus vargus ir negandas praeityje. Deja, neilgai… Iš nugaros pasigirsta urzgimas… Iš kur šitas čia atsirado?! Mintys apie jautį, kurį ką tik šveitė apsilaižydamas, suteikia jėgų antplūdį. Rainis nelaukdamas tuoj čiups šunį už gerklės. Dar keli karatė pasažai… ir narsuolis atlikęs kelias mirties kilpas jau supasi ant šviestuvo skersinių. Krištoliniai saulės zuikučiai raibuliuoja nuo pabirusių benamio plaukelių. Prašmatnus prieangis, jautienos troškinio kvapas…

,,Ak, šuo yra šuo, ką su juo… Lai gyvena… Juk reikia, kad kažkas saugotų mano namus,“ – nusprendė katinas.