Šiandien vėl mums reikalingas Vincas Kudirka

2018 metų pabaigoje, gruodžio 31 d., lietuvių tauta minėjo Vinco Kudirkos, kovotojo dėl lietuvių tautos teisių, tautinio atgimimo šauklio gimimo 160-ąsias metines. Minėdami šią garbingą sukaktį prisiminkime pirmojo Vinco Kudirkos eilėraščio atsiradimą.

Pirmą savo originalų eilėraštį lietuvių kalba V. Kudirka parašė gana impulsyviai. Tai įvyko 1888 m., kuriant Varšuvos lietuvių studentų draugiją. Metų pradžioje  Vinco Kudirkos bičiulis, aukštaitis, kilęs iš Utenos apskrities, Kaniukų kaimo, Jonas Gaidamavičius surengė draugams vaišes Užgavėnių proga. J. Gaidamavičius gyveno Varšuvoje su šeima ir turėjo butą. Tad užkvietė kolegas, Varšuvos universiteto studentus, paragauti Užgavėnių… blynų.

Jonas Gaidamavičius buvo energingas, judraus būdo, sumanus, daręs teigiamą įtaką V. Kudirkai, kuris buvo lėtokas. J. Gaidamavičius buvo patriotiškai nusiteikęs, gimtajame krašte bendravęs su aktyviais lietuvybės skatintojais ir literatais kunigais Aleksandru Burba ir Silvestru Gimžausku. V. Kudirka kurį laiką buvo pasidavęs lenkų kultūros įtakai.  Šiame pobūvyje kilo sumanymas steigti Varšuvoje lietuvių studentų draugiją. Kalbėta ir apie 1886 m. sustojusios „Aušros“ atgaivinimą ar apie naujo lietuviško laikraščio steigimą. Pobūvio šeimininkas pasakė patriotišką kalbą, jog reikia visiems būti tikriems tėvynės sūnumis, nepamiršti jos reikalų ir stengtis kuo galima jai padėti.

Slapta plataus masto patriotinė draugija buvo pavadinta „Lietuva“. Šios draugijos pagrindiniai siekiai (pagal smulkiai parengtą programą) buvo: 1) šviesos platinimas, 2) atgaivinimas ir pakėlimas tautinės dvasios, raštijos ir dailės, 3) ūkio būklės pagerinimas, 4) lietuvybės platinimas.

Šios draugijos vienas iš iniciatorių kartu su Jonu Gaidamavičiumi  buvo Vincas Kudirka. Pirmininku buvo išrinktas J. Gaidamavičius, sekretoriumi V. Kudirka, iždininku J. Kaukas. Įkvėptas draugijos steigiamojo susirinkimo čia pat sukūrė ir paskaitė eilėraštį „Gražu, gražiau, gražiausia“. Šiame eilėraštyje rašytojas prabilo apie reikalingą Tėvynei veiklią meilę. Nuo to laiko ir pats poetas ėmė formuotis kaip patriotinio veiksmo ir pareigos žmogus.

Pirmajame posme pasidžiaugiama tais „lietuviais, kurie tarp svetimųjų vienybę užlaiko“ ir suėję tėvynę garbina ir jai aukojasi. Antrajame posme pripažįstama, kad „nuo žodžių jų širdys taigi neatskirtos“ ir visos lietuvių pastangos turi būti nukreiptos į tėvynę.

Paskutiniajame posme iškeliamas žodžio ir darbų vienybės principas:

“ Gražiausia vienok esti akimis matyti,

Kada širdims ir žodžiams ir darbui atsako,

Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,

Savo tėvynės garbei ne‘pželdina tako.“

V.Kudirkos eilėraščiuose poetinis žodis ne metafora, ne tik poetinis įvaizdis, bet konkreti sąvoka. Pirmajame eilėraštyje randame esmines jo demokratinės minties sąvokas „žodis“, „darbas“, „ garbė.“

Jau po 10 metų kartu su kitais tautinio atgimimo veikėjais aplankiusi sergantį

V.Kudirką Gabrielė Petkevičaitė – Bitė išgirdo pranašiškus žodžius: „Jei teks jums rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“.

Taigi šiandien mums vėl reikalingas V. Kudirka. Jis lyg kompasas rodo, kurion pusėn turime savo veikimą lenkti. Mums reikalingas jo veiklios tėvynės meilės, žodžio ir darbų vienybės suvokimas ir praktiniai darbai Tėvynės labui.

Istorikas Juozas Brazauskas