Sietyno gatvė

Sietyno gatvė

Sietyno gatvės istorija prasidėjo 1923 m. rugpjūčio 4 d., Panevėžio miesto savivaldybei priėmus sprendimą dėl naujų gatvių „Slobodkoje“. Nauja gatvė prie žydų kapų pavadinta Liepų gatve. 1934 m. vasario 6 d. ji pratęsta iki Naujamiesčio gatvės.

1938 m. gegužės 31 d. Liepų gatvė, kad nebūtų painiojama su Liepų alėja, pavadinta Sietyno gatve. Dar 1926 m. gatvė trumpai paminėta Panevėžio spaudoje. Rašyta, kad ji negrįsta ir visai neapšviesta.

Sietyno gatvėje gyveno advokatas Juozas Danilavičius. Vienu metu jo vardu buvo pavadinta gatvė Panevėžyje. J. Danilavičius 1942 m. birželį sušaudytas Staniūnų miškelyje.

Sietyno gatvėje gyveno Jonas Jurašas su žmona Sofija Jurkšaite ir vaikais. Vėliau ypač išgarsėjo jų sūnus Jonas. Latvis J. Jurašas gimė 1898 m. gruodžio 20 d. Baigė aukštuosius karininkų kursus, 1922–1929 m. buvo Lietuvos kariuomenės karininkas. Duktė Nijolė Sofija gimė 1929 m. birželio 3 d., sūnus Jonas – 1936 m. birželio 19 d. J. Jurašas baigė Taškento karo mokyklą, nuo 1931 m. rugsėjo 7 d. dirbo Panevėžio banko skyriuje. Nuo 1940 m. liepos 15 d. – iki 1940 lapkričio 15 d., iki vykdomųjų komitetų atsiradimo, buvo Panevėžio miesto viceburmistras.

Garsusis režisierius Jonas Jurašas čia gyveno nuo gimimo 1936 m. Jo tėvai sušaudyti žydų kapinėse 1941 m. J. Jurašas 1964 m. baigė Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, kūrė spektaklius Lietuvos rusų dramos, Šiaulių dramos, Lietuvos dramos teatruose. 1967–1972 m. – Kauno dramos teatro vyr. režisierius. Atleistas iš pareigų dėl politinių motyvų emigravo į vakarus. Grįžo Lietuvos nepriklausomybės metais.

Sietyno gatvėje išliko M. Gediminsko medinis namas.

Labiausiai žinomas objektas Sietyno gatvėje – žydų kapinės. Panevėžyje žydų bendruomenė gyveno nuo XVII a. Maždaug tada galėjo atsirasti pirmų palaidojimų. Tiksli kapinių atsiradimo data nežinoma. Panevėžyje didesnė žydų bendruomenė atsirado tik XVIII a. pabaigoje. Tyrinėtojai skaičiuoja, kad kapinėse 1872–1940 m. palaidoti 6934 asmenys. Laidoti ir aplinkinių miestelių gyventojai, šiltinės, kitų epidemijų aukos, žuvę žydai savanoriai. Šiose kapinėse palaidotas gydytojas Šachnelis Abraomas Meras. Po karo Panevėžio žydų bendruomenė buvo labai negausi. Dauguma žuvo 1941 m. holokausto metu. 1955 m. kovo 17 d. Panevėžio miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto (PDŽDT VK) sprendimu Nr. 89 miesto žydų kapinės buvo uždarytos. 1966 m. birželio 2 d. priimtas Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 252 – kapines likviduoti. Jų vietoje įrengtas skveras, kuriame 1982 m. pastatyta skulptūra „Vėžys“. Apie tai 1982 m. spalio 5 d. rašė „Panevėžio tiesa“: „Skverelyje prie 15 vidurinės mokyklos iškilo dekoratyvinė jauno skulptoriaus A. Pajuodžio originali skulptūra „Vėžys“. Sąmatinė vertė 8,3 tūkst. rublių. Darbus vykdė Komunalinio ūkio valdyba“.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žydų bendruomenės pirmininkas Anatolijus Fainbliumas, Jurijus Smirnovas ir kraštotyrininkas Liudas Žebrauskas kreipėsi į miesto valdžią su prašymu iš buvusių žydų kapinių iškelti skulptūrą ,,Vėžys“. Apie 1992 m. skulptūra perkelta į Senvagę, kurią puošia iki šiol.

Panevėžio žydų bendruomenė ėmėsi iniciatyvos įamžinti Panevėžio žydų kapinių vietą. Panevėžio miesto savivaldybė skyrė 10 tūkst. litų parengti projektą kapinių sutvarkymui. Panevėžio žydų bendruomenė sulaukė Pasaulio litvakų fondo pritarimo ir paramos kapinių paminklo pastatymui. Lėšų paminklo statybai surinkta ir iš vietinės žydų bendruomenės bei rėmėjų. Daug pastangų įdėjo Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennadijus Kofmanas. Žydų kapinių vietoje 2009 m. rugsėjo 24 d. atidengtas paminklas ,,Liūdinti žydų motina“ – menora mirusiųjų atminimui ( architektas Valdas. Klimavičius, skulp. Vytautas Tallat-Kelpša). Tiksli kapinių vieta nežinoma, todėl atstatyti antkapių ar kaip nors kitaip paženklinti kapus nėra jokios galimybės. Priimtas sprendimas sukurti ir įrengti bendrą žydų kapinių memorialą. Panevėžio žydų bendruomenė rūpinasi kapinių priežiūra, jose vyksta bendruomenės renginiai.