Simfonija gyvenimui kuriama tada, kai širdis pilna dainų

„Vesk mane į savo tylos ašį, kad mano širdis būtų pilna dainų“ – rašė Rabindranatas Tagorė, indų poetas, kompozitorius, dramaturgas, visuomenės veikėjas, supratęs, ko reikia žmogui, kad jo širdis dainuotų…

                 „Iki 2013 metų Smalvų bažnytkaimio pavadinimo tikrai nebuvau girdėjusi nei aš pati, nei mano pažįstami“, – šypsodamasi sako Vilmantė Kumpikaitė – VALIŪNIENĖ ir džiaugiasi, kad šis nedidelis pasienio ruožo kampelis ne tik gyvas, bet ir turi ypatingą aurą: vyresnio amžiaus žmonės čia labai aktyvūs, palaiko tradicijų gaivinimą ir puoselėjimą, draugiški ir paprasti. Nors vietovei išties būdingas daugiatautiškumas (bendruomenėje yra įvairių religijų atstovų: katalikų, sentikių, stačiatikių, musulmonų), juos jungia graži bendrystės dvasia. „Vienintelį tikrą, realų pragarą žmogus sukuria čia, Žemėje, o dabar neretai dar ir savo širdyje. Ypač kai dega neapykanta kitam žmogui, kitai tautai, rasei, kitokioms pažiūroms“ – rašė žurnalistas, laidų vedėjas Algimantas Čekuolis. Kasmet rudenį Smalvose organizuojamose Kraštiečių šventėse Vilmantė tikrai jaučiasi sava ir sako, kad „Vilnius – tai atskira respublika Lietuvoje. Didmiesčių gyventojai neįsivaizduoja nedidelių kaimelių gyvenimo, o tikrąjį Lietuvos vaizdą atskleidžia bendruomenės“.

                 Valiūnų šeima gyvena netoli Smalvų, kur ramybę saugo supantys miškai, šalia tyvuliuojąs ežeras. „Žmonės supranta, kodėl aš čia. Vasarą mielai susirenka ir kolegos – organizuojame net simpoziumus. Visiems čia gera. Toks jau gyvenimo dėsnis, kad jauni į miesto šurmulį veržiasi, o vyresnio amžiaus žmonės labiau grįžta prie tylos, gamtos versmės – į kaimą,“ – ramiai dėsto Vilmantė ir priduria, kad jai, miesto žmogui, kuriam teko keletą mėnesių gyventi ir Australijoje, ir Amerikoje (vadovavo įmonei, vykdžiusiai programą „Dirbk ir keliauk“, skirtą studentams), priprasti visiškai nebuvo sunku. „Gal todėl, kad visą laiką dirbu su žmonėmis (paskaitos neretai būna iki 21 val.), norisi tylos ir ramybės, nes į Tėvų namus Garliavoje dažnai grįžtu tik… pernakvoti. Smalvos tampa ofisu tarp miškų, kai darbui reikalingas kompiuteris ir internetas“.

                 Profesorė, dėstanti Universitete, ir… Smalvos. Netikėtas sąlytis? Vilmantė šypsosi: „Gyvenu per dvi vietas. Turiu nuotolinę darbo sutartį: kai neturiu paskaitų universitete, būnu čia. Darbo grafikas lankstus: nėra „pririštų“ valandų, tačiau… niekada nesibaigiantis: juk ir ne darbo metu galvoji ir įvairius pavyzdžius kaip reikalingą informaciją kaupi savo dėstomajam dalykui. Štai sėdint kine, supranti, kad šią ištrauką būtų tikslinga parodyti studentams – puiki iliustracija“.

                 Į Smalvas Vilmantė „atitekėjo“ 2013 metais, tačiau smalviškiai jau seniai laiko sava: ji aktyviai įsiliejo į bendruomenės gyvenimą – ne tik groja Smalvų kultūros namų mandolininkų ansamblyje, bet ir gieda Smalvų Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčioje. Anot Vilmantės, giesmės – tai ypatinga Dievo garbinimo ir šlovinimo forma, nes žmogaus siela labiau atsiveria, juk Šv. Augustinas bylojo: „Kas gieda – dvigubai meldžiasi“. Dievas jos gyvenime išties svarbus, „todėl ir darbo, tyrimų pobūdis labiau susijęs su žmonių dvasingumu, o ne tai, kaip uždirbti, kaip pagaminti“ – patikina Vilmantė, kuri baigusi klasikinės gitaros mokslus Garliavos Muzikos mokykloje, ir grojanti nuo 11 metų. Daugiau nei 10 metų kiekvieną sekmadienį Garliavos Švč. Trejybės Bažnyčioje grojo gitara Jaunimo šlovinimo grupėje. Dar – labai mėgo organizuoti Kauno Soboro ir Vilkaviškio vyskupijose grupes, kurios vykdavo švęsti Naujųjų metų į Taize (katalikų ir įvairios kilmės protestantiškų konfesijų atstovų – iš beveik trisdešimt šalių bendruomenė). Nemažai metų dainavo Kauno mišriajame chore „Kamertonas“. Daina ir susipažindino ją su Sauliumi (vyru), kai jiems buvo tik po aštuoniolika, tik jie dainavo skirtinguose choruose. Vėliau bendravimas nutrūko… „Visiems sakau, kad Facebook – tikrai Visagalis: po 16 metų – susiradome vienas kitą, ir likome kartu“ – juokiasi moteris, kuri gimė, augo ir mokėsi Garliavoje (Kauno raj.). Po vidurinės įstojo į Kauno Technologijos Universitetą, kuriame ji ir iki šiol: čia įgytas bakalauro išsilavinimas, magistro, vėliau – doktorantūros studijos. Keitėsi ir statusas: nuo studentės iki…  profesorės. „Dabar, – šypsosi Vilmantė, – esu mokslininkų tyrėjų kelyje, todėl tenka mažiau dėstytojauti, o daugiau vadovauti įvairiems baigiamiesiems darbams“.

                  Vilmantė pasakoja apie KTU vykdomą (susumuotas bus 2020 m. liepą) – Lietuvos Mokslų Tarybos finansuojamą projektą „Migracinės kultūros tyrimas Nepriklausomoje Lietuvoje: 1990–2018 m.“ (MIGRACULT), kuriame dalyvavo daugiau nei 5000 respondentų (1250 Lietuvos gyventojų: 652 neturi minčių emigruoti ir 598 turi minčių migruoti) ir virš 4000 emigrantų). Per 1990-2018 m. laikotarpį Lietuvoje buvo kilusios 4 emigracijos bangos. Lietuvos piliečius emigruoti labiausiai skatino ekonominiai veiksniai: darbo užmokestis bei asmeninės gyvenimo sąlygos. Tie, kurie nenori išvykti iš Lietuvos, labiau vertina tradicijas, santūrumą, pasiaukojimą), saugumą ir dvasines vertybes. Emigrantai ir norintys emigruoti, labiau vertina savarankiškumą, turtą ir gyvenimo džiaugsmą.

                 Skaitomi pranešimai anglų kalba įvairiose šalyse suteikia galimybę ne tik aplankyti, bet ir susipažinti su jų tradicijomis. „Jei būčiau kaskart vis važiavusi į kitą šalį, būčiau jau nemažai pasaulio apkeliavusi. Dabar apkeliauta kukliau: 40 šalių“ – sako Vilmantė ir priduria, kad kelionės – mėgstamiausias jų šeimos laisvalaikis. 

                  „Aš visada orientuota į pokyčius, bet labai vertinu tradicijas“ – švelniai šypsosi V. Kumpikaitė – Valiūnienė, paaiškindama, kodėl ji turinti dvi pavardes: mergautinę pavardę pasilikusi, nes jau buvo žinoma kaip mokslininkė, o antroji – pagarba vyro motinai ir giminei bei laikantis senųjų lietuviškų tradicijų. (Jų tęstinumas yra labai svarbus: todėl nesuprantanti, kaip Kūčių vakarienei galėtų būti gyvulinės kilmės produktų. Tradicinis Šv.Kūčių stalas dabar jau dengiamas ČIA: iš Garliavos, iš Pumpėnų (vyro Sauliaus tėviškė) atvykstama gražiai ir prasmingai bendrystei.

                 Skaityti tenka daug, bet mokslinę literatūrą; savo malonumui skaityti – nebelieka laiko. Bet, jei lėktuvu skrendant, išpuola laisva minutė, Vilmantė traukia Lietuvos žurnalisto, rašytojo, keliautojo Algimanto Čekuolio knygą arba žurnalus apie geografiją. Nors mėgdavo tapyti, tačiau rasti tam keletą laisvų valandų jau sudėtinga… Kažkada labai žavėtasi karpiniais, „bet jau gal 10 metų, kai nekarpiau“ – šypsosi Vilmantė, tačiau dabar vasarą mielai puoselėja gėlynus, rūpinasi namais. „Esu pastačiusi net Bažnytėlę (kaip darželio dekorą)“ – prisipažįsta.

                  Iš tiesų „Gyvenimas labai mobilus… Todėl, jei kurį savaitgalį niekur nereikia važiuoti – tikra šeimos šventė būna savo namuose, nes čia ypatingai gera.  „Pasaulis – tai didžiulė drobė, kurioje kiekvienas paliekame žymę. Po žodį. Po eilutę.

Išsaugokime ją ir žvarbiausiomis dienomis. Kad galėtume kurti nuotaiką, Saulės simfoniją Gyvenimui!“ – sakė mūsų tautos kompozitorius ir dailininkas  Mikalojus Konstantinas Čiurlionis… Tokia šviesi simfonija Gyvenimui dabar skamba Paukšteliškėse, nes ją gali sukurti tik širdis pilna dainų….

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Nuotraukos iš Vilmantės Kumpikaitės – Valiūnienės šeimos albumo


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: