Simona Karalytė (12 kl.)

Mokytoja Lina Rastenienė apie Simoną: „ kuria seniai, ne vienerius metus jos kūryba buvo publikuota. Baigdama mokyklą, Simona sako: „Kūryba viena mėgstamiausių mano veiklų, tokių minčių, kaip nebekurti, neturiu.“

Tai, ko gero, pirmas bandymas kurti prozą. Juk „visada įdomu išbandyti kažką nauja, ypač, kai tave motyvuoja, kad tu gali ir tau išeis, tačiau eiliuoti tekstai man visgi artimesni.“

Mokykloje mokinys yra skatinamas, spaudžiamas ką nors padaryti, sukurti… Ar tokia „prievarta“ reikalinga, naudinga?.. Simona: „Mano nuomone, tai nėra prievarta, tai tiesiog įdomi patirtis, kuri mokiniui gali praversti ateityje, taip pat kažko siekiant, už tokią  „prievartą“ mokytojui ne vienas mokinys turėtų pasakyti AČIŪ“.

Ko Simona palinkėtų tiems, kurie nedrįsta parodyti savo kūrybą, atsiskleisti?

„Norėčiau palinkėti neslėpti savo talento, nes tai gali pakeisti tavo gyvenimą, būti pastebėtam yra labai malonu, ypač tada, kai esi įvertintas, pagirtas. Galbūt būtent tavo kūryba gali įkvėpti ir kažką kitą.“ 

Ženklas

Viskas prasidėjo tą giedrą naktį, kai ji vėl žiūrėjo pro langą ir laukė jo. Pavargusiose akyse mačiau baimę ir liūdesį. Ir tai mane gąsdino, nes žinojau, kad ji nemeluoja. Kai tik ji pradėdavo vaikščioti naktimis ar dūsauti lovoje, mane išmušdavo prakaitas ir apimdavo jaudulys: ar jai viskas gerai..? Kai ji naktimis gerdavo juodą arbatą, girdėdavau, kaip sunkiai ryja gurkšnį, ji tai bandydavo slėpti, todėl mes nieko nesakydavome. Daugybė naktų jai buvo neramios, todėl dažnai dienomis užmigdavo ant savo krėslo ir mes ją bardavome.

Tada buvo tiesiog eilinė naktis, kai aš vėl pabudau nuo jos žingsnių ar gilaus kvėpavimo, todėl sukaupusi visą drąsą išdrįsau pas ją nueiti.

‒ Ką čia darai?‒ paklausiau ramiu balsu, mačiau, kad ji išsigando, tada man nieko neatsakė,tik paklausė:

‒ Ar tu jo pasiilgai? Nes aš tai labai… ‒ Iškart supratau, apie ką ji šneka.

‒ Tu apie senelį? ‒ Ji linktelėjo ir pradėjo ašaroti. Apkabinau ją ir paėmiau už  liesų rankų.

‒ Atsimeni, prieš senelio mirtį į mūsų namus įskrido paukštelis, bet ilgai nesikankinęs rado kelią į kiemą ir laisvę.

‒ Taip, atsimenu, ‒  atsakiau jai.

‒ Tai paukštis pranašas, jis buvo ženklas mums, kas kažkas iš šių namų išeis ir paliks mus. ‒ Išgirdus šiuos jos žodžius man nutirpo kūnas, bet norėjosi klausinėti dar.

‒ Juk išeiti galima ir ne visam laikui, tiesa? ‒ Ji nusišypsojo ir pasakė, kad niekas nežino, ar tai visam. Ji tik norėjo man pasakyti, kad reikia stebėti ženklus, kurie viską pasako. Apsidžiaugiau, kad būtent šią naktį nepabijojau ir atėjau pas ją, o grįžusi į lovą iškart užmigau.

Kai jau traukėsi vasara ir oras po truputį vėso, kartą grįžusi iš kiemo ir palikusi ją sėdėti ant jos mėgstamo krėslo, kambaryje išgirdau stiprų bildenimą, tai buvo paukštis. Jis trankėsi į visas puses, nerasdamas kelio į laisvę. Atidariau duris, langus, o jis lyg aklas nematė, kur skristi, trankėsi, cypsėjo kažką, mačiau jo akyse baimę. Susmukusi klausiau savęs: kodėl jis įskrido į namus? Pykau ant savęs ir verkiau žinodama, kaip paukštis kankinosi, kol ištrūko į laisvę. Ir tikrai žinojau, ką tai reiškia…


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: