Skulptoriaus iš Pasvalio darbai – šalies aukso fonde

„Aukso vainikas“ – aukščiausias tautodailininko įvertinimas. Būti juo apdovanotam, reiškia, būti ypatingai pagerbtam. Šiemet šiame konkurse lyderiaujančiose pozicijose – medžio meistras, skulptorius Vytautas Jackūnas iš Pasvalio. Pasieks tas apdovanojimas kūrėją, ar ne – spręs autoritetinga žinovų komisija, bet kad šiųmetėje Panevėžio miesto dailės galerijoje eksponuotoje Panevėžio krašto tautodailininkų parodoje Vytauto skulptūroms nebuvo lygių – faktas.

NUO KALVYSTĖS ATKALBĖJO

Vytautas Jackūnas mėgsta kartoti: jau gimęs su peiliuku. Ir pasisekė tų geležėlių turėti kokių tik nori. Ir su varinėm kriaunelėm, ir su raginėm, tėvelis – kalvis – nukaldinęs.

Vytautas pasakoja: kad kiek, gal irgi būtų pasirinkęs kalvystę, kaip giminės vyrai iki jo. Senelis buvęs pripažintas meistras, kuriam patikėta net balkonus kaldinti Sankt Peterburge. Tėtis taip pat kalviavo. Būtent jis ir atkalbėjo sūnų nuo šio amato, liepęs pasisaugoti šio negailestingos klastos: senelis tesulaukė vos šešiasdešimties, tėvukas – irgi ne ilgaamžis. Be to, kažkaip savaime susižavėjo medžiu, pasirodžiusiu daug šiltesne, jaukesne medžiaga, nei kieta geležis.

Turėjo dėdžių, su medžiu dirbusių – naujų planetų pačiam atradinėti nebereikėjo, galėjo klausti labiau patyrusių. Ir, kaip tyčia, už akių vis kliuvo tėvų namuose kabojusi daili rankšluostinė, raižyta išraižyta įvairiausiais lapeliais, mažais paukštukais nutūpusi. Taigi, jau tuomet ėmęs uosti subtilų medžio aromatą, atrado kur kas daugiau jo privalumų, ne tik malonų aromatą.

VELNIŲ NEDROŽIA

Smulkiųjų drožinių tautodailininkas neskaičiuoja. Jų begalės, pasklidę ir po Lietuvą, ir užsienio kraštus. Ne vieną darbą yra įsigiję mūsų šalies muziejai. Tačiau monumentalių kūrinių – kryžių, koplytstulpių, skulptūrų – virš šimto. Tokie – 2 – 7 metrų aukščio kūriniai įkurdinti bene keturiolikoje rajonų: pradedant Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, baigiant Kupiškio, Panevėžio ir, žinoma, gimtojo Pasvalio.

Pasvaliečiai turėtų žinoti, kad Šimto zuikių piemens, Rūpintojėlio, Fėjos, Smuikininko skulptūros – kraštiečio V. Jackūno kūriniai. O jam pačiam visuomet daugiausia sentimentų kels pirmasis, ąžuolinis stogastulpis „Metraštininkas“.

Nuo 1981 – ųjų Vytautas – tautodailininkų sąjungos narys, aktyvus plenerų, konkursų, parodų dalyvis, skobiąs religiniais, tautosakiniais motyvais.

-Avangardo nedirbu, ir nedirbsiu, velnių nei drožiau, nei drošiu, – vienu sakiniu ilgus kūrybos dešimtmečius apžvelgia ir ateičiai pažada medžio meistras, 2011, 2013 metais pelnęs pirmąsias vietas Aukštaitijos krašto tautodailininkų parodoje už kryždirbystę. Šiais metais – už kūrinius skulptūros srityje. Būtent pastarieji pristatyti „Aukso vainikui“ – nominacijai,  įsteigtai palaikyti ir populiarinti toms kūrybos kryptims, kurių šaknys – etninėse Lietuvos tradicijose, o tokie kūriniai – mūsų šalies aukso fondas. Taigi, pretendentų atranka, vykstanti dviem etapais, kuomet pirmajame išrenkami geriausi apskrities meistrai, kulminaciją pasiekia antrajame, respublikiniame: du iš jų – po vieną taikomosios ir vaizdinės dailės atstovą – skelbiami geriausiais metų meistrais.

DAUGYBĖS KONKURSŲ LAUREATAS

Autoritetas Vytautui – kitas Vytautas. Skulptorius Vytautas Ulevičius. Gaila, sako, kad bendravardžiui griežtoji dailėtyrininkų komisija pernai „Aukso vainiko“ nepaskyrė:

– Kas jau kas, bet jis išties nusipelno to apdovanojimo. Antra vertus, ir kiti meistrai – taip pat. Na, bet konkursai konkursais, o apie meistrą garsiausiai kalba jo darbai. Todėl ir sakau: žaviuosi Ulevičiaus drožiniais, gink Dieve, nekopijuoju. Turiu savo braižą.

V. Jackūnas – nuolatinis Veisiejų šv. Jurgio bažnyčios rengiamų konkursų dalyvis, ir laimėjęs ne vieną; respublikinio Liongino Šepkos konkurso prizininkas, prakartėlių konkurso Rokiškyje laureatas.

Prieš keletą metų, už kartu su sūnumi Roku sukurtą prakartėlę, apdovanotas Europos parlamento premija.

Ar sūnui ne per siauras tėčio pramintas takas?

-Panašu, kad taip, – meistras gerbia kitokį jauno žmogaus pasirinkimą, nors menkutės apgailestavimo gaidelės balse pasigirsta. Bet tik menkutės. – Kol ėjo į mokyklą, ir kaltelius turėjo, ir noro, dabar jau kalteliai padėti. Gitaros iš rankų nepaleidžia.

Ingrida Paškauskaitė