Stanislovo Montvilo mielių ir spirito fabrikas įkurtas 1891 m. Kartais nurodoma ir kita įkūrimo data. Tuo metu tai buvo vienas didžiausių fabrikų Kauno gubernijoje. Fabriko savininkas gyveno savo dvare Troškūnuose. Fabrikui vadovavo samdyti darbuotojai, daugiausia vokiečių tautybės, kurie gana grubiai elgėsi su darbininkais. Fabrikas žaliavų gaudavo iš artimiausių dvarų, o jo produkcija buvo realizuojama visoje imperijoje. Jame gamintas ir 95 laipsnių spiritas. Prie fabriko veikė malūnas ir šaltkalvių dirbtuvė. Iš pradžių fabrike dirbo keliasdešimt darbuotojų. Nenuolatinių darbuotojų būdavo ir daugiau. Darbininkai už mažą algą dirbdavo po 12 valandų. Dirbo ir nepilnamečiai. Mažos algos buvo ir šaltkalvių dirbtuvėje. Čia buvo samdoma daug jaunų darbuotojų, kurie mokėsi amato. Už mokslą reikėjo mokėti, o atlyginimas buvo mažas. Amato reikėjo mokytis 3 metus. Fabriko darbininkų alga buvo nuo 6–8 rb. per mėnesį iki 12–15 rb. Sunkesnė buvo nenuolatinių darbuotojų padėtis.
Pirmojo pasaulinio karo metais fabrikas nebeveikė. Vokiečiai išgrobstė žaliavas ir produkciją, visi vario aparatai ir jų dalys išvežti į Vokietiją. Fabriko savininkas dingo, išsiskirstė ir darbuotojai. Vėliau vokiečiai fabriką atkūrė, likusius variklius pritaikydami konservų gamybai. 1919 m. sausio pradžioje vokiečiai pasitraukė iš Panevėžio ir į miestą įsiveržė Raudonoji armija. 1919 m. gegužės mėnesį Lietuvos kariuomenei išvadavus Panevėžį, fabrike pradėjo veikti duonos kepykla, gamintos dešros, įrengti intendatūros sandėliai.
Stanislovas Montvila vaikų neturėjo, todėl reikalus tvarkė brolio sūnus Stanislovas Montvila. Po karo susirinkę giminės ir artimieji 1921 m. spalio mėnesį įsteigė akcinę bendrovę „St. Montvilo įpėdiniai ir Ko“. Steigėjais tapo Martynas Yčas, Vladas Komaras, Edvardas Kudrevičius, Volfas Frenkelis ir Vladas Montvila. Bendrovės valdybos pirmininkas buvo Martynas Yčas, vicepirmininkas Stanislovas Montvila. Dauguma bendrovės steigėjų buvo dvarininkai. 1922 m. kovo mėnesį bendrovė atnaujino gamybą. Kiek pasikeitė fabriko pavadinimas. Mielių-spirito fabrikas tapo Mielių ir spirito-rektifikacijos fabriku. Įsteigus akcinę bendrovę, direktoriumi paskirtas inžinierius Stanislovas Brzozovskis. Gamybos vedėju nuo 1923 m. dirbo Jokūbas Ruplėnas. Akcininkai valdė ir sėkmingai dirbusį malūną „Jakor“. Fabrike gamintos mielės ir spiritas. Mielių gamybai naudoti miežiai ir rugiai. Produkcija buvo teikiama iš įvairių vietovių. Nedideliais kiekiais iš atliekų gamintas spiritas. Mielės buvo realizuojamos Lietuvos teritorijoje. Įmonė turėjo savo atstovų įvairiose Lietuvos vietovėse. Meilės dažnai buvo gaminamos pagal užsakymą. Visus bendrovės reikalus tvarkė valdyba, kurią sudarė 5 nariai ir 3 kandidatai, kuriuos visuotinis akcininkų susirinkimas rinkdavo trejiems metams. 1924 m. įmonė išleido produkcijos už 1109,9 tūkst. litų. 1926 m. surašius ir apskaičiavus visą įmonės turtą, suma sudarė vieną milijoną aštuonis šimtus tūkstančių litų.
1929–1933 m. pasaulinė ekonominė krizė paveikė ir įmonę. Gamybos apimtys sumažėjo, kilo ir finansinių problemų, pelnas krito keliasdešimt procentų.
Kaip ir kitas įmones Montvilos fabriką tikrindavo Panevėžio apygardos darbo inspekcija. Pagal 1938 m. patikrinimo duomenis įmonėje dirbo 12 tarnautojų: 11 vyrų ir moteris, iš viso buvo 58 darbininkai: 13 kvalifikuotų ir 45 nekvalifikuoti. Darbininkams buvo suteikiamos 12 dienų atostogos per metus. Jie turėjo darbo knygeles. Įmonėje darbininkai galėdavo atsigerti gėlo vandens, buvo valgykla, įrengta ventiliacija, bet nebuvo spintelių rūbams ir vaistams. Per patikrinimą nustatyta, kad įmonėje darbininkai dirbo viršvalandžius, už kuriuos buvo mokama papildomai, 25 proc. daugiau. Darbininkams atlyginimas buvo mokamas grynais pinigais. 1940 m. fabrikas dirbo tik 50 proc. savo pajėgumo.
1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai, fabrikas nacionalizuotas.
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas
