L. Kovalevskienės nuotr.

Šviesūs Adelės jubiliejiniai prisiminimai

Vasario 28 dieną 90-ojo jubiliejaus sulaukė ignalinietė Adelė Šuminienė. Jos jaukiuose namuose, pačiame Ignalinos centre, Vasario 16-osios gatvėje, kur gyvena kartu su dukros Irenos šeima, jubiliatę aplankė savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas ir seniūnas Valentinas Rumbutis. Moteriai dėkota už doro gyvenimo pavyzdį, užaugintus gerus vaikus, sukauptą patirtį ir išmintį, linkėta stiprios sveikatos, malonių dienų, Dievo palaimos ir sulaukti dar didesnio jubiliejaus. Apie savo gyvenimą, skirtą lemtį ir gražiausius prisiminimus Adelė pasakojo taip nuoširdžiai, šviesiai, su meile ir dėkingumu.

,,Vaikeliai, valdiško darbo tai jau aš nedirbau. Ištekėjau jauna, tuoj vaikiukai vienas po kito atsirado, penkis užauginau – du sūnūs, trys dukterys. O kai jau jie paaugo, ir man keturios dešimtys – kur bedirbsi…“,– pasakoja Adelė. Gimė ji Švedriškės parapijoje, Jakėnų kaime. Vyras Antanas – iš Ažvinčių, buvo 11-ka metų vyresnis, bet užtai labai darbštus, patikimas. Kai tuokėsi, jau namą Ignalinoje pasistatęs turėjo – pats laikas buvo šeimininkę parsivesti. Gražiai sutardami abu jiems skirtą laiką nugyveno.

Kai Adelė baigė pradinę mokyklą, nors ir labai norėjo toliau mokytis, tėvai patarė geriau amato imtis. Ir išleido mergaitę pas siuvėją Juozą Bartašką, kuris ją visokius vyriškus drabužius siūti išmokė. Vėliau ji ir moteriškus siūti įsipratino. Taip ir pati tapo puikia siuvėja, visą gyvenimą tuo ir vertėsi. Pradėjus kolūkiams tvertis, varė visus dirbti, bet Adelės mama anksti pasimirė, reikėjo mažąją, vos dvejų sulaukusią, sesutę užauginti. Tai ji ir liko namuose. Tėvas, brolis ir sesuo ėjo kolūkin, uždarbį iškart grūdais gaudavo. Parsinešdavo maišelį ant pečių, girnomis susimaldavo…

Darbo Adelei niekada netrūko. Vis siuvo ir siuvo. Ir savo vaikus gražiai aprėdydavo, mergaitėms dailių suknučių prisiūdavo. Kai vaikai paaugo, karvę nusipirko, ganydavo ją Petriškių pakalnėse, o pamelžusi, pieną bidonėlyje parsinešdavo. Vardija Adelė pavardes ignaliniečių, kurie iš jos mielai tą pienuką pirkdavo. Taip kapeikytę prisidurdavo ir gyventi lengviau buvo. Vyras Miškų ūkyje visą gyvenimą dirbo, labai stengėsi, kad gausiai šeimai nieko netrūktų. Ir tikrai visko užteko. Jie ir žiguliuką gal pirmieji Ignalinoje nusipirko.

Kai neužmiega, Adelė mintimis vis į savo vaikystę, jaunystę sugrįžta. Visus kaimynus prisimena, jų vardus, pavardes, savo draugus, su kuriais taip linksmai laiką leisdavo. Berniukai pievoje aikštelę aptverdavo, gegužinę padarydavo. Gražiai visi dainuodavo, šokdavo. Nors pokary ir neramiai gyveno – dieną rusai ateidavo, vakare partizanai langan barškindavo, maisto prašydavo. Praėjo viskas… Dabar geri prisiminimai dažniau lanko.

,,Seniau visai kiti žmonės buvo. Kaip gražiai kaimynai bendravo. Jei duonos išsikepa ar kiaulę paskerdžia, tai viskuo dalijasi. Užėjo kaimynas – tuoj dengi stalą, priimi kaip svečią. Kaime pas tėvelius savo pirtį turėjom, kaimynai nusiprausti ateidavo. Vieni kitus gerbėm. Dabar tų kaimynų nei mato, nei pažįsta…“,– pasakoja moteris.  Ir maistas jai skanesnis būdavęs. Savo dešrytę padaro – kvepia, savo lašinukus, kumpelius išrūko – gardumas neišpasakytas, dabar moteris nei tokio kvapo, nei skonio neberandanti.

Šiandien Adelė džiaugiasi savo gyvenimo prisiminimų juostą ausdama. Daug joje šviesių spalvų. Smagu, kad turėjo gerą, rūpestingą vyrą, kad visus penkis vaikus į mokslus ir į žmones sėkmingai išleido. Dabar širdį džiugina ir šildo būrys anūkų, proanūkių. ,,Ačiū Dievui, meldžiuosi už visus. Visi man geri, visi mane myli ir gerbia. Šeima – didžiausias turtas…“,– apie laimingą gyvenimą sako laiminga moteris. O ją pasveikinusiems svečiams Adelė dovanojo pačios pasiūtas pirštines. Sako, gal pravers…

Lina Kovalevskienė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: