Tarp kvepiančių pyragų, smėlio fantazijų ir troškimo mokytis

-Pateisinti Mokytojos ir Mamos vardą, – toks ramygalietės Laimos Kiškienės atsakymas į klausimą, kas jai gyvenime visų svarbiausia.

Keramikė, tautodailininkė, dailės mokytoja metodininkė, savąsias žinias dosniai dalijanti ir Panevėžio Juozo Balčikonio, ir miesto, kuriame gimė, gyvena, trejetą savųjų vaikų užaugino, gimnazijų gimnazistams.

Tiesa, patikslina: yra dar viena savybė, neatsiejama laimingo gyvenimo sąvokos dalis – tai darbštumas. Talentas talentu, bet neįdarbintas jis menksta, traukiasi, garuoja kaip kamparas. Sėkmė gręžiasi į atkakliuosius ir darbščiuosius.

IŠ NORO PUOŠTIS

Ramygala Laimai Kiškienei – vieta, kurią buvo lemta pamatyti pirmiausia ir amžiams pamilti. Tuo pačiu takeliu, kuriuo tėtis ją, mažuliukę, šiltai įvyniotą į patalus, kad žvarbų vasarį nesušaltų, iš gimdymo namų parsinešė, kasdien po kelis kartus praeinanti. Čia – vienas ryškiausių vaikystės vasaros prisiminimų: lipdiniai iš šlapio smėlio, nes kurgi šiuose kraštuose molio gausi, ir beveik niekad iš rankų nepaleidžiamas vąšelis – reginys, kaip kilputės susipina į įmantriausią raštą – užburiantis.

-Devintoje klasėje, prisimenu, nunėriau didžiausią staltiesę ir nusinėriau suknelę, – šypsodamasi mokytoja pasakoja apie pirmuosius savo kūrinus. – Dabar manau, kad tai nebuvo tik noras puoštis. Aišku, jo nepaneigsi: be galo rūpėjo rengtis originaliai. Jokiu būdu, ne kaip daugelis bendraamžių, tais vienodais pirktiniais rūbeliais. Bet aš ne tik norėjau, žinojau, kad galiu tą padaryti. Manau, kad rankdarbiai tai buvo galimybė atskleisti prigimtinius gebėjimus. Ir ko tik aš tada neprisinėriau. Iš pradžių vąšeliu, paskui – virbalais. Tekstilė, kurią dabar dėstau J. Balčikonio gimnazijoje – neatsitiktinė disciplina. Būtent tekstilė buvo pirmoji medžiaga, su kuria susipažinau labai anksti, su kuria įgudau dirbti dar gerokai iki studijų.

FANTAZAVO

Mokytoja atvira: ją visuomet žavėjo taikomoji dailė. Menas, kurį gali apčiuopti, todėl vaikiški lipdiniai iš smėlio, lengvai nuplaunami lietaus, sutrypiami abejingų kojų ar nupučiami stipresnio vėjo gūsio, netruko įgauti tvirtesnį pavidalą. Keramika. L. Kiškienės iniciatyva atsirado Ramygalos gimnazijos kieme elektrinė krosnis, o jos vienijami mokiniai ir jau seniai iš to amžiaus išaugusieji su didžiule aistra puolė minkyti molį. Daugybė bendruomenei skirtų popiečių, vakarų, iš kurių suausta ne viena savaitė ir net ne keletas mėnesių – irgi nepailstančios entuziastės dovana. Iniciatyvinė grupė „Puodžiai“ sugalvojo projektą „Keramikos menas“ – gilinosi į juodosios keramikos paslaptis. Vėliau atsirado „Šamoto fantazijos“ – fantazavo lipdydami iš akmens masės – kūrė šamoto skulptūras. Na, o kai subrandino idėją – steigti bendraminčių klubą „Savos erdvės“, atėjo metas gerokai didesniems – ne tik vietos bendruomenės, bet ir tarptautiniams projektams. Į taip vadinamąsias vasaros stovyklas jau penkiolika metų važiuoja ne tik Lietuvos keramikai – patyrę, tituluoti, taip pat ir pradedantieji, bet ir nuolatiniai partneriai iš Latvijos, pageidauja jungtis ir tolimesnių kraštų –Ispanijos, Italijos – jaunimas.

Buvo metas, kai „Savos erdvės“ kvietė Ramygalos moteris ir merginas į „Amatų laboratoriją“. Pynė, lipdė, vėlė, vėrė karolius. Žodžiu, dabinosi.

KURIA, KAI NEBUHALTERIAUJA
0
„Savos erdvės“ ketvertą metų iš eilės rengia „Keramikos dirbtuves“. Šiuo metu čia – pats laukimo – gaus ar negaus finansavimą tęstinei veiklai – įkarštis. Atsakymą turėtų sužinoti labai greit. Ir, jei jis nenuvils, skubės planuoti vasaros stovyklą, kuri, kaip visada, prasidės vos mokslo metams pasibaigus, ir pasibaigs prieš kitų pradžią. Na, o į darbų parodą projekto dalyviai pakvies tik vėlų rudenį, nes keramika – ilgas procesas – nepakanka tik nulipdyti. Reikia laiko darbui išdžiūti, užsigrūdinti ugnyje, atvėsti ir nusiteikti kritikai ar pagyroms. Taigi, manykime, kad ir ateinantį lapkritį, Kalėdų laukimo metą, nušvies žvakelių jūra. Tie žiburėliai glostys angelų sparnus, avelių garbanas, auksins visų kitų būtybių, sukurtų tema „Sparnuoti, šviečiantys, karūnuoti“, o gal visai kita, kaip projekto autoriai nuspręs, žvilgsnį.

-Kai vyksta stovyklos, aš nekuriu, – prisipažįsta keramikė. – Tampu vadybininke, buhaltere, projekto administratore, tik spėjančia bėgioti, kad sužiūrėtum, ar nė vienam stovyklautojui nieko netrūksta – ar pakanka darbo priemonių, medžiagų, ar visi sotūs, išsiaiškinti, kodėl vėluoja autobusas, turintis nuvežti į suplanuotą išvyką.

APIE ISTORIJĄ – SALDŽIAI

Laima Kiškienė – „Kaimo šviesuolio“ – nominacijos, kurią įsteigė Panevėžio rajono bendruomenių sąjunga, laimėtoja. Moteris sako nesimėgaujanti nei šiuo, nei kitais apdovanojimais. Juk dirbanti tikrai ne dėl to, kad kažkada būtų pastebėta ar įvertinta, dar greičiau – neįvertinta, kaip dažnai nutinka nedidelių miestelių ar gyvenviečių žmonėms. Tiesiog toks jos ir pačių artimiausiųjų, mylimiausiųjų – jos šeimos – gyvenimas, susidedantis iš nedidelių, bet reikšmingų smulkmenų. Pavyzdžiui, tradicijų žinojimo, saugojimo, puoselėjimo. Todėl menininkė labai didžiuojasi, kad „Savos erdvės“ suvadintas jaunimas ryžosi apeiti žinomiausių Ramygalos krašto gaspadinių kiemus, užrašyti konditeriniu paveldu tapusių kepinių receptus, ir, svarbiausia, patiems pamatyti visą duonos, meduolio, pyrago kepimo procesą, patalkininkauti verdant gardžiuosius žagarėlius, burnoje tirpstančias spurgytes, ar nudažyti visą kalną baravykų galvučių. Taigi, bemaž metus trukusios vaikštynės sudėtos į net 106 saldžiųjų kepinių receptus talpinantį konditerinio paveldo leidinį „Mamos pyragas“.

-Ta knyga buvo ne tik iššūkis, bet ir garbės reikalas. Juolab kad daugelis mano: na ir kas čia tokio, kiekvienuose namuose kažkas kepama, verdama, bet, prisipažinkime, kaskart nebe taip, nunyksta tie ritualai, kurie buvo būtini mūsų močiučių virtuvėse. O juk tautos istoriją rašė ne tik didžiavyriai kovos laukuose. Ji buvo ir moterų, kūrusių duonkepę krosnį, malusių grūdą baltam pyragui, valioje.

MOKYTIS

Kad bus mokytoja, L. Kiškienė sako žinojusi nuo aštuntos klasės. Kad ja tapo, tvirtina niekada nesigailėjusi nė juodžiausio silpnumo akimirkai ištikus. Patys mieliausi – susitikimai su buvusiais mokiniais, išgirsta žinia, jog jiems sekasi.

Nesunkios kūrėjai ir mamos pareigos. Vaikai – tik džiugina. Jie turi tikslų, siekių, svajonių: vyresnysis sūnus Tautvydas Anglijoje studijuoja finansų ekonomiką, vidurinėlė Lauryna – Dailės akademijoje – juvelyriką. Mažylė trylikametė Rugilė – vienintelė absoliuti dešimtukininkė Ramygalos gimnazijoje.

-Visi trys mūsų vaikai – muzikalūs, meniškos prigimties žmonės, – kukliai apibūdina savąsias atžalas menininkė, nepamiršdama pasidžiaugti netikėta staigmena: – Labai nustebino Rugilės dovana, tiksliau, jos pateikimas. Dovana buvo įdėta į pačios siūtą ir siuvinėtą maišelį.

Kai susirenka visa šeima, Laima lepina savuosius pačios keptu obuolių pyragu – tokio gardaus niekas kitas visoje apylinkėje nemoka suklostyti. „Keramikos dirbtuvių“ parodos atidarymas irgi be šio gardėsio jau neįsivaizduojamas. Ši moteris turi talentą – kepinio aromato suviliotieji prie stalo įsikuria įkvepiantiems pašnekesiams.

Na, ar dar ko galėčiau norėti iš gyvenimo, svarsto dailės meno žinovė. Ir ištaria: „Noriu mokytis. Sužinoti ką nors nauja – štai kur gyvenimo pilnatvė“.

 

Ingrida Paškauskaitė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *