Tarptautinė prekyba ir geopolitikos pinklės

Tarptautinė prekyba ir jos liberalizavimas suteikia galimybę atskiroms pasaulio šalims optimizuoti savo sąnaudas, pasinaudojant absoliučiu arba lyginamuoju pranašumu prieš kitas šalis. Šiais laikais nei viena iš jų neturi galimybės pasigaminti visas sau reikiamas prekes, o net jei kuri ir bandytų tai padaryti, tai tikriausiai nebūtų pats efektyviausias šios šalies sprendimas.

Tačiau kažkodėl realybėje vyksta visiškai priešingi procesai, kurių metu stengiamasi izoliuoti save arba kitas konkrečias valstybes. Jų tikslas – apriboti arba netgi visiškai nutraukti esamus prekybinius ryšius, sugriauti  optimalią prekybos struktūrą, kuri iki tol buvo ilgai statoma ir puoselėjama. Atsiranda nauja prekybinių sankcijų, tiesiogiai susijusių su geopolitika, sąvoka. Šių sankcijų taikiniu dabar tapo Rusija, kuri pastaraisiais dešimtmečiais virto autoritarine valstybe ir palaipsniui ėmė migruoti totalitarizmo link. Kokios gi buvo šio reiškinio priežastys?

Kiekvienos valstybės gerovę kuria verslas. Tačiau autoritarinės valstybės verslininkai privalo suprasti, jog niekas kitas, o tik valdžia jiems patikėjo valdyti jų turimus aktyvus. Šie ponai, tartum valstybės kareiviai, sudėtingų finansinių operacijų pagalba pirmiausia turi sugebėti tinkamai aprūpinti visą valdžios vertikalę. Kadangi didžiąją dalį pajamų Rusijoje generuoja valstybinės ir artimos valdžiai stambios įmonės ir korporacijos, sudarančios daugiau nei 70% šalies ekonomikos, kitą jų dalį sukuria vidutiniai ir smulkūs gamintojai ir prekeiviai, neturintys jokios realios įtakos valstybės ekonominei politikai. Tuomet pasireiškia vidutinių pajamų spąstai, kai, atlyginimams augant sparčiau už produktyvumą, ekonomika palaipsniui praranda savo konkurencingumą.

Pabandykime atsakyti, ar tokiomis sąlygomis gali atsirasti verslumo dvasia? Tikriausiai ne, nes autoritarinėje valstybėje laisvas ir nevaldomas verslininkas tampa rimta problema. Plėsdamas verslą ir turtėdamas, jis didina savo įtaką visuomenėje. Vystymosi procese jam reikalingi kvalifikuoti specialistai, gebantys kurti aukštą pridedamąją vertę ir didinantys jo kapitalą. Jie yra motyvuoti, neblogai uždirba ir pradeda formuoti vidutinę klasę, kuri adekvačiai vertina situaciją. Ši visuomenės klasė yra atspari valstybės propagandai ir todėl vadui ir autoritarinei valdžiai palaipsniui tampa ypač pavojinga. Kyla grėsmė, kad jai įsigalėjus, šalies vado ar jo atstovų gali neperrinkti kitai kadencijai, tuomet kaip šie biurokratai toliau disponuos visos valstybės resursais?

Laikui bėgant, realios gyventojų valstybėje pradeda mažėti ir kelia vis didesnį nepasitenkinimą plačiuose visuomenės sluoksniuose. Visuomenei reikia paaiškinimo, kodėl šalis, būdama tokia turtinga, nesugeba užtikrinti savo piliečių gerovės, apie kurią  taip garsiai deklaruoja vadas. Kurį laiką propagandos priemonėmis galima kultivuoti populiarų šūkį, jog „caras geras – bajorai blogi“, tačiau ilgainiui tai jau pradeda neveikti. Visuomenei reikia realių „pergalių“! Kadangi tokiomis sąlygomis ekonominės pergalės neįmanomos, pasitelkiamas galingas „patriotizmo“ naratyvas. Vadui nebelieka kitos išeities, tik kaip „pakelti tautą nuo kelių“ ir kariniu būdu ištaisyti praeityje padarytas didžiausios geopolitinės katastrofos klaidas ir istorinę neteisybę.

Mažas pergalingas karas, kurį aktyviai kursto fašistinė propagandinė retorika, pradžioje gali ženkliai pakelti valdžios reitingus ir kuriam laikui suvienyti tautą aplink vadą. Tačiau kartu tai yra labai pavojingas dalykas, kadangi gali netyčia peraugti į ilgalaikį nepageidaujamą konfliktą, kuris visiškai nėra naudingas nei valdžios vertikalei, nei visuomenei, nes juk jo negali paprastai nutraukti išjungęs televizorių!

Konfliktas, kuris paverčia Rusiją pasaulio akyse šalimi agresore, galiausiai iššaukia žiaurias ekonomines sankcijas, kurių oficialus tikslas yra suduoti smūgį šalies ekonomikai ir neleisti jai finansuoti karo. Visos pagrindinės pasaulio įmonės ir korporacijos uždaro savo atstovybes šalyje, nutraukia prekybinius ryšius, o kartu sustabdo savo produkcijos ir paslaugų tiekimą. Manoma, jog šalies visuomenė palaipsniui „praregės“ ir drastiškai krentančio pragyvenimo lygio akivaizdoje sukils ir pakeis esamą valdžią. Tačiau ar gali būti visos šios priemonės išties veiksmingos?

Čia viskas priklauso nuo didžiųjų pasaulio gamintojų ir tiekėjų tolimesnių veiksmų šalies agresorės atžvilgiu. Vertindami ateities perspektyvas turime sutikti, jog atskiri pasiturintys visuomenės atstovai, ypač tie, kurie yra artimi valdančiajai vertikalei arba net jai priklausantys, nenorės visiškai atsisakyti vakarietiškų prekių ir paslaugų, prie kurių visuomet buvo įpratę. Tikėtina, jog vėl pradės veikti seniai pamirštos pilkosios tiekimo schemos, kurios buvo tokios populiarios 90-siais, ir kurių pagalba vakarietiška produkcija visais įmanomais būdais pasiekdavo šalies rinką. Tačiau visa tai prasidėjo tik M. Gorbačiovo eroje, kai žmonės nustojo būti baudžiami už užsienio valiutos įsigijimą ir jos turėjimą. Tik tuomet ir ne anksčiau sunkiai pasiekiamos vakarietiškos prekės daugeliui tapo realybe, keliančią didžiulį pavydą likusiems, kurie nesugebėjo būti tokie apsukrūs. Žmonėms buvo suteikta galimybė pamatyti, paragauti ir pajausti vakarietiškų prekių kokybę ir skonį, todėl ši aplinkybė, kartu su spontanišku laisvės troškimu ir suformavo stiprų sprogstamą mišinį, kuris galiausiai ir sugriovė Sovietų Sąjungą.

Ar tuomet, kai didieji pasaulio gamintojai suvienys savo pastangas ir bet kokia kaina užkirs kelią vakarietiškų prekių patekimui į šalies agresorės rinką, bus pasiektas šių sankcijų deklaruojamas tikslas? Galbūt, tačiau Sovietų Sąjungos, Irano, Šiaurės Korėjos, ar kai kurių kitų valstybių pavyzdžiai rodo, jog visuomenė, kuri yra visiškai izoliuota nuo vakarų pasaulio, palaipsniui susitaiko ir pripranta vartoti tik tai, ką turi. Sunku tikėtis, jog laikui bėgant ji suaktyvės ir pradės norėti to, ko dar niekada nematė.

Todėl tikriausiai reikėtų labai atsargiai ir atsakingai žiūrėti į pačią tarptautinių sankcijų politiką, stebėti jų eigą ir galimas pasekmes tam, kad rezultate būtų nepamiršti ir įgyvendinti galutiniai tikslai, susiję su šių sankcijų įvedimu.

VILNIUS TECH Verslo vadybos fakultete organizuojamų Ekonomikos inžinerijos studijų metu ruošiami specialistai, kurie geba kompleksiškai analizuoti, kritiškai mąstyti, vertinti ir suprasti pasaulį ir kaip veikia jo dėsniai. Geopolitinės situacijos – vienos iš jų, todėl šuo metu ypač aktualios tokios žinios. Studijų metu itin daug dėmesio skiriama duomenų srautų valdymui, ekonomikos procesų, įvairių regionų ekonomikos specifikos ir joms būdingų bruožų analizei, ekonomikos raidos vertinimui. Paskutiniame kurse studentai gali rinktis vieną iš trijų specializacijų: Ekonominių duomenų analitikos, Investicijų ekonomikos ir Tarptautinių ekonominių ryšių. Yra galimybė įgyti dvigubą diplomą (Kyungpook National University ekonomikos mokslų bakalauro) metus studijuojant Pietų Korėjoje. Taip sudaromos sąlygos plėsti akiratį, susipažinti su kitomis kultūromis ir įgyti tarptautinių žinių ir vėliau jas pritaikyti darbe.

VILNIUS TECH dėstytojas Vladislavas Petraškevičius