Teatre premjera: spektaklis vienišoms širdims

Raimonda MIKUČIONYTĖ

Juozo Miltinio dramos teatras sezoną baigs premjera monospektakliu „Solo vienišai širdžiai“ pagal Andrejaus Vasiljevo pjesę.

Spektaklio režisierius – Linas Marijus Zaikauskas, scenografė ir kostiumų dailininkė – Margarita Misiukova, kompozitorius – Rimantas Juozas Bagdonas.

Spektaklyje užimta aktorė Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė.

Vieno veiksmo šešių meilės istorijų spektaklio premjera birželio 15 dieną.

Pjesė – moteriška

Spektaklio „Solo vienišai širdžiai“ aktorė J. Skukauskaitė-Vaišnienė pasakojo, kodėl sutiko vaidinti sudėtingame monospektaklyje, kurio herojė visą savo gyvenimą pragyvena per vieną vakarą. „Perskaičiau pjesę ir ji mane užkabino. Skaičiau ją ir verkiau. Jutau, kad kažkas šioje pjesėje man labai artima, labai jautru ir tuo pat metu – keista. Keista tai, kad pjesę moters vardu parašė vyras. Net gi pasitikrinau, ar tikrai pjesės autorius – vyras“, – pasakojo aktorė ir sako, kad pjesė – labai moteriška ir jautri.

Nors spektaklis kupinas skaudžių prisiminimų, kurie palieka gilius randus, pagrindinė spektaklio herojė teigia, kad ji tokių gyvenimo peripetijų nepergyveno. „Su mano gyvenimu, ačiū Dievui, pjesė nesusijusi. Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime būna visko. Būna tokių akimirkų, kai pasijunti esąs vienas vienutėlis, visų apleistas ir, nors aplinkui šurmuliuoja žmonės, bet tu vis tiek esi vienas“, – prisipažįsta J. Skukauskaitė-Vaišnienė ir priduria: „Spektaklyje žaidžiama spalvomis. Pati artimiausia man – geltona. Beje, nors tos spalvos lyg ir susijusios su vyrais, bet jos tampa ir pagrindinės herojės – moters spalvomis. Ji tarsi nusidažo ta spalva, kokią turi vyras apie kurį pasakoja.“

Aktorė J. Skukauskaitė-Vaišnienė neslepia, kad vienai vaidinti – sudėtinga. „Labai sudėtinga, labai bijau, drebu.., bet dar miegu naktimis. Nežinau kaip bus po premjeros. Tikiuosi, kad viskas bus gerai“, – šypsosi aktorė.

Nori regėti atgijusius herojus

Pjesę aktorius, teatro režisierius ir pedagogas, rašytojas Andrejus Vasiljevas parašė 1996 metais. Maskvoje gyvenantis autorius mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų.

– Kodėl parašėte šią pjesę?

– Mano profesija rašyti. Kita vertus, noriu pamatyti, kaip viskas atrodo scenoje, kaip atgyja herojai, kaip atsiranda jausmai ir žaidimai. Jeigu kalbėsime apie šią pjesę – moteris ir jos vyrai – siužetas amžinas, lygiai taip pat, jeigu tai būtų vyras ir jo moterys. Taip, likimo posūkiai įvairus, bet visada yra tikėjimas ateitimi, nauja meile ir, galbūt, nepasiekiama laime.

– Pjesę parašyta seniai. Kokie teatrai statė „Solo vienišai širdžiai“?

– Negaliu prisiminti visų teatrų, kuriuose buvo pastatyta pjesė. Kiek pamenu, dabar spektaklis rodomas Sankt Peterburgo teatre, o pagrindinį vaidmenį atlieka nuostabi aktorė Albina Vasiljeva. Beje, neseniai spektaklis sėkmingai buvo parodytas festivalyje Norvegijoje.

Vienatvė nėra saldi

– Vyrai spektaklyje pavaizduoti spalvotomis kėdėmis. Spalvos turi reikšmę?

– Septynios spalvingos kėdės – sąmoningai pasirinktas žingsnis. Jeigu atsiminsite savo gyvenimą, tai pastebėsite žmonės jame – įvairių atspalvių. Vieni – šviesūs, kiti – tamsūs. Kai kurie raudoni, kai kas mėlyni, dar kiti – pilki… Mes lyg ir negalvojame spalvotai apie žmones, apie save, bet galima galvoti ir taip. Tai visiškai įmanoma.

– Pagrindinė pjesės herojė – labai vieniša ir kartais iš jos plūsteli pyktis. Vienišumas – baisus dalykas?

– Pjesės herojė moteris vieniša ir kartais pikta gal todėl, kad vienatvė nėra saldi. Ji kartais, kaip budelis, bet, kas buvo vienišas – žino, koks tai jausmas. Vienatvė, mano nuomone, siaubingas dalykas. Tačiau kartais norisi pabūti vienam. Žmogus – prieštaringa asmenybė. Jis nori visko iškart, bet to nebūna net gi patiems turtingiausiems ir stipriausiems. Jiems taip pat kažko tai trūksta…

Tiki spektaklio sėkme

– Pjesė statoma J. Miltinio dramos teatre. Turi reikšmės, koks teatras stato jūsų pjesę, kokia aktorė vaidina?

– Su režisieriumi Linu Marijumi Zaikausku nesu asmeniškai pažįstamas. Žinau jį tik tiek, kiek susirašinėjame. Apie aktorę, kuri vaidins Panevėžyje, nieko negaliu pasakyti – nemoku lietuviškai. Labai norėčiau susipažinti su visais. Tikiu, kad spektaklis pavyks. Man atrodo, kad vaidinti turėtų labai stipri aktorė, kuri žino gyvenimo skonį. Ji viena turi sugebėti išlaikyti salę viso spektaklio metu. Antra vertus, aktorė gali būti ir visai jaunutė bei neturėti gyvenimiškos patirties. Juk sėkmė priklauso nuo turimo talento.

Apie pjesės autorių

Andrejus Vasilejevas aktorius, teatro režisierius ir pedagogas, rašytojas gimė 1969 metais Sverdlovske (Rusija). 1988 metais baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą (GITIS) Maskvoje, Marijos Knebel ir Leonido Heifeco aktorinį ir režisūros kursus.

Pirmus aktoriaus žingsnius žengė Rusijos armijos teatre. Su spektakliais „Klaida“, „Kjodžos kivirčai“ dalyvavo festivaliuose Bolonėje (1988 metais), Paryžiuje (1988), Ciuriche (1989), Ženevoje (1989), Frankfurte (1990), Berlyne (1990), Madride (1991), Marselyje (1991), Romoje (1992). Su spektakliu „Klaida“, dalyvaujant garsiems teatro pedagogams Stelai Adler ir Natalijai Zverevai, 1988 metais atidarė festivalį „Stanislavskio amžius“ Paryžiuje.

2001–2003 metais vaidino spektakliuose „Vergas“ ir „Trijų grašių opera“ Gešero teatre Tel-Avive.

1989–1991 metais dalyvavo teatro režisieriaus ir pedagogo Anatolijaus Vasiljevo seminaruose Maskvoje ir Paryžiuje, o 1990 metais – amerikiečio Li Strasbergo sūnaus Džono Strasbergo seminaruose Prancūzijoje ir Rusijoje.

1989–1994 metais dėstė aktorinį meną GITIS‘e A. V. Borodino kurso studentams, taip pat – Europos teatro institute Paryžiuje, Lekture, Berlyne.

A.Vasiljevas yra kelių dešimčių pjesių ir apysakų autorius. Dabar gyvena ir dirba Maskvoje.