InterviuKultūros naujienosNAUJAUSIOS ŽINIOS

Teatro aktorė ir režisierė Andra Kavaliauskaitė: „Man namai yra teatras“

XFM radijo laidoje „Horizontai“ viešėjo šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė (nugalėjusi nominacijoje debiutas / jaunasis menininkas už socialinį tyrimą ir monospektaklį SEEN), Alytaus miesto teatro aktorė, dramaturgė bei režisierė Andra Kavaliauskaitė. Ji pasidalino savo pamąstymais apie teatrą bei nestandartinius pasirinkimus ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus.

Koks jausmas tapti  „Auksinio scenos kryžiaus“ laureate?

Dviprasmiškas. Pirmiausia be galo gera. Šį jausmą galima palyginti su labai stipriu mamos ar tėčio apkabinimu, kurio vaikai labai laukia, o nesulaukę liūdi, bando tų apkabinimų nusipelnyti ir t. t. Teatralams šis apdovanojimas yra tam tikras apkabinimas.

Dažnai norisi jų?

Dažniausiai sakoma, kad ne, nereikia, užtenka savęs, žiūrovų ir t. t. Bet aš manau, kad giliai viduje kiekvienas džiaugiasi įvertintas, nors priima tai skirtingai. Man tai yra kaip didžiulis ženklas, gražus palaiminimas, paglostymas, kad einu teisingu keliu. Ilgą laiką negalėjau apdovanojimu patikėti, nes buvo be galo džiugu. O paskui vėl viskas stojo į savo vėžes, tik daugiau  atsakomybės atsirado. 

Ar buvo įtampos?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad jos nebuvo. Stengiuosi su ja susidraugauti, savęs nespausti. Bet galų gale ne apie tai kalbama. Juk tai yra apie žiūrovus, kurie ateina, ne apie mane. Ir ne apdovanojimuose yra esmė. Pasidžiaugiau ir vėl einu toliau. Tai yra tik tiek.

Sako, kai sekasi žmogui, iškart atsiranda draugų. Ar nebaisu, jei, tarkim, nepasisektų, ir dėl to kai kurie atsitrauks?

Įdomu, kad įvertino kaip debiutantę, nors jau dešimt metų esu scenoje. Mano patirtis – tikrai labai spalvinga. Nemažai buvo draugų ir nedraugų. Natūralu. Apie tai nei galvoju, nei jaučiu. Mane paglostė, bet buvo įvairiausių reakcijų, taip pat ir nepatenkintų, kad mane įvertino.  

Monospektaklis – socialinis eksperimentas – atnešė šlovę. Ar esate patenkinta rezultatu, t. y. ne apdovanojimu, bet spektakliu? Ar radote atsakymus? 

Šis spektaklis išties yra dovana ir didelis iššūkis, nes niekada nežinai, kaip viskas bus. Neseniai jį rodėme Kėdainiuose ir patyriau tai, ko per dešimt metų nepatyriau. Tai buvo kova, milžiniškas ringas. Vieni verkė, nes patyrė tai, ką patyrė Ūla. O kiti tuo pat metu šaipėsi, komentavo, erzino… Buvo įdomu, kad po spektaklio priėjo vaikinas, vienas iš protestuotojų, jis nuoširdžiai atsiprašė ir padėkojo už spektaklį. Nes jame atpažino save, kai prieš dvejus metus turėjo milžinišką antsvorį.

Viena vertus, šis spektaklis davė labai daug patirties, pamačiau, kokia yra mūsų teatro bendruomenė. Kita vertus, gavau grįžtamąjį ryšį iš žiūrovų, niekada to nebuvo. Aš nebenoriu kurdama tik kalbėti ar kalbėtis, ieškau priemonių, kaip susikalbėti, nebijoti kalbėtis apie tai, ką jaučiame ar jautėme, kaip padaryti, kad mums nebūtų gėda žiūrėti vienas kitam į akis, apkabinti, kai to iš tikrųjų reikia.

Iš kitos pusės, kai žiūrovas lieka po spektaklio pasikalbėti arba nori dar kartą grįžti, manau, yra didžiausia pergalė, o ne apdovanojimas. Po Kėdainių mano siela tarsi buvo išprievartauta, bet žinojau, ką ir dėl ko darau. Mūsų specialybė yra daugiabriaunė ir tai – nuostabu.

SEEN – iš esmės apie kūno kultą. Gan drąsu kalbėti apie tai.

Nežinau, kas yra drąsu, o kas – ne. Man kartais sako, kad per drąsu kalbėti apie abortus ir ankstyvą nėštumą, kaip tik dabar kuriu spektaklį apie tai. Bet tokiomis temomis būtina kalbėti. Ypač tikslinei auditorijai, pavyzdžiui, paaugliams, tėvams, seneliams. Iš pradžių pamanėme, kad SEEN skirtas jaunimui, bet paskui pamatėme, kad tai labai susiję su tėvais, seneliais, juk kartais jų pasakytas žodis pastūmėja paauglį eiti ligos keliu.

Kalbėti apie kūno kultą, valgymo sutrikimus yra būtina, nes jie apipinti stereotipais. Tarkim, iš pradžių rodėme spektaklį nuo 16 metų, bet tokių problemų turi jau vienuolikametės; arba tai, kad nusprendėme, jog rodysime moterims ir merginoms, bet pernai nuo anoreksijos mirė du vaikinai. Tai apie ką mes kalbame? Tai – mano klaidos, jei būčiau strutis, ko gero, būčiau vienintelis iš gėdos raudonas strutis pasaulyje…

Daug suaugusiųjų mano, kad mitas, jog valgymo sutrikimai gali privesti prie mirties. Bet pasaulyje beveik kas valandą po vieną žmogų nuo to miršta. Be to, jei liga yra pažengusi, be psichologo, psichiatro, medikų pagalbos  pasveikti be galo sunku ir beveik neįmanoma. Kaip galime apie tai nekalbėti? Baisu suvokti, kad mergaitės kalbasi: „Aš tris kartus per savaitę vemiu, ar čia yra normalu?“. Tai jau yra pagalbos šauksmas. O kita atsako: „Aš irgi vemiu, o ką?“ Tada prasideda varžytuvės: viena kitai siunčia nuotraukas, kuri kaip pavėmė. Negalėjau patikėti, kad tai vyksta iš tiesų.

Kai iš trijų istorijų sukūriau Ūlos istoriją, maniau, kad tai – tiesiog sodresnis, stipresnis kūrinys, kuris labiau paveiks žiūrovus. Bet… Po vieno spektaklio priėjo mergaitė, kuri papasakojo savo istoriją. Identišką. Šiurpai nuėjo per kūną. Supratau, kad nesukursime nieko sodriau nei kas vyksta už mūsų durų. Mes privalome kalbėtis. 

Yra intelektualių žiūrovų ir pramogautojų, kurie tiesiog nori atsipalaiduoti teatre. Jūs einate per vidurį nepramintu keliu. Ar nebaisu?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo baimės. Ji sugrįžta kartais. Bet bandau su ja susitarti, kad ji leistų man kvėpuoti. Atrodo, kad man su komanda pavyksta. Aš dešimt metų kūriau tai, ką pati suprantu. Dabar suvokiu, kad elgiausi labai egoistiškai. Reikia pasirinkti auditoriją ir kurti tai, kas jai įdomu. Ne pataikaujant, bet atrandant bendrą kelią. O jis man – naujas. Gana rizikingas. Naujame spektaklyje apie tai, kas yra gyvybė, vadinamasis išvalymas, kalbėsiu tarsi apie albumo pristatymą – per 11 dainų ir monologų. 

Vienas iš jūsų dėstytojų buvo Gytis Padegimas. Gal paprasčiau sekti dėstytojo pramintu keliu?

Man atrodo, ir dėstytojas sutiks, kad mes kaip tik vienas su kitu kovojome. Aš labai nenorėjau eiti pramintu keliu. Tiesa, kažkada labiau norėjau eiti E. Nekrošiaus keliu. Tai – juokinga ir kvaila, nes tai yra jo, Maestro, kelias. Netgi iki tos lemtingos lapkričio 20-osios šventai tikėjau, kad aš kada nors gyvenime sugrįšiu į jo teatrą, kursiu vaidmenį, nes būtent tik tokiame teatre aš norėčiau dar kartą pakvėpuoti, ten būti ir kurti. Bet negaliu vogti to kelio.

Pamenu, kalbėjausi su Valentinu Masalskiu, sakiau, kad nenoriu būti masalskiukė, noriu būti Andra. Esu dėkinga visiems savo mokytojams, kurių buvo nemažai. Kiekvienas davė labai skirtingų ir įdomių dalykų. Bet… su visa pagarba nenorėčiau nė trupučiu jų pėdomis sekti. Nes tai būtų ne mano pėdos. Noriu eiti savomis.

Palietėme tapatybės klausimą. Bet jis turbūt ne tik menininkams, visiems žmonėms aktualus. Ar jūsų tapatybės paieškos baigėsi?

Toli gražu ne. Aš puikiai žinau, ką aš noriu daryti. Grįžusi iš Kėdainių pasidžiaugiau, kad atradau savo namus. Kaip banaliai beskambėtų, man namai yra teatras, o scena – erdvė, kurioje jaučiuosi saugiausia. Žinau, ką ir dėl ko darau. Labai liūdna, kai sako, kad nevažiuočiau į mažesnius miestelius, neva ten nebus nei tinkamo garso, nei šviesų. Bet kodėl jie negali pamatyti mūsų? Tik todėl, kad gyvena ten? Tai – nesuvokiama. Yra dar daug ką nuveikti. Ir džiaugiuosi, kad radau, ką noriu veikti iš esmės.

Kokia dabar teatro funkcija visuomenėje? Kiek teatras gali įsileisti rinkodarą, kad mažo miestelio gyventojai galėtų pamatyti spektaklį? 

Manau, teatras paliečia esmines temas, žadina žmogų žmoguje, kviečia dialogui arba monologui Idealiausia, žinoma, dialogas. Arba monologas, po kurio užsimezga dialogas. Bet rinkodara turi padėti. Kaip tik kartais pasigendu geros reklamos ir kvietimo, kad žiūrovas ateitų. Kalbu apskritai apie teatrą. Bet kiekvienam teatrui yra skirtingai.

Kokie žiūrovai yra dabar? Kokie jų poreikiai?

Yra įvairių. Intelektualų, ateinančių pailsėti ir nenusiteikusių mąstyti. Ir, mano nelaimei, ateinančių su traškučiais. Kai pamačiau, negalėjau patikėti. Iš tiesų kažkuriame spektaklyje, pasirodo, buvo galima nusipirkti traškučių. Jie valgė ir plojo pagal dainelių rimtą. Bet juk mes ugdome žiūrovus. Kas ateis po 15 metų? Mes, kūrėjai, ne kovoti vieni su kitais turime, o auginti žiūrovą. Tarkim, pas kažką į spektaklį ateina vaikai, kai kurie iš jų, jau paaugliai, žiūrės mano spektaklius. O tie paaugliai po kurio laiko ateis pas Koršunovą, Vaitkų ir pan. Mes vieni kitiems auginame žiūrovus. Ir tai turime daryti labai atsakingai.

Teatrui tenka kovoti ir su kinu, ir internetu, ir pan. Kokių perspektyvų matote?

Ar tai yra konkurencija? Aš nekonkuruoju. Teatras buvo ir bus reikalingas. Kaip literatūra, gera knyga. Nors sakė, kad tai nebebus reikalinga. Šios sritys – skirtingos. Žiūrovas ateina pajausti gyvumo, o teatras duoda gyvybės.

Buvo etapas, kai kaltindavau žiūrovus, kad neina į teatrą. Bet tai – mano puikybė.  Dabar noriu suprasti iki galo, kodėl. Pavyzdžiui, neseniai vieno paauglio paklausiau, kodėl jis juokėsi, kai prievartavo paauglę. O jei būtų išprievartauta jo mama, sesuo draugė, ar jis taip pat juoktųsi? Jis tylėjo…

Ar paaugliai pasirengę kalbėti tokiomis temomis?

Jie pajėgūs ir būtina su jais kalbėtis. Žinoma, kiekvienas skirtingas, auga skirtingomis sąlygomis. Natūralu, kad skirtingai mato. Bet tai vyksta šiandien. Štai prieina po spektaklio sutrikęs paauglys, matau, kaip spazmuoja jo gomurį: „Ar jūs kursite spektaklį apie nuotraukas?“ Iš pradžių nesupratau. Pasirodo, paaugliai vieni kitiems siunčia nuogų savo kūno dalių nuotraukas. Paaiškėja, kad jis prašo patinkančių merginų to nedaryti, bet jos siunčia…

Jie pasiruošę apie tai kalbėtis, tik ar mes pasiruošę? Paaugliai kartais yra labiau patyrę nei mes.

Kaip teatro režisierei tai yra nauja tema, o paauglių tėvams – naujas iššūkis?

Apskritai yra didelių švietimo problemų. Esminių dalykų nežinome. Mes ir mokytojai vis dar negalime kalbėti apie lytinę brandą, besikeičiantį kūną, kitus dalykus. Kita vertus, mes daug ko nežinome, o paaugliai tai išgyvena. Po spektaklio suaugusius apima siaubas, nejau tai išties vyksta. Bet žmonės linkę nematyti bėdų, saugoti save, neva tai – nėra pozityvu. O kaip padėsime kitam, jei nežinosime, kas vyksta?

Ar nebijote, kad dėl tokių temų išaugote iš teatro ribų ir tapote socialine darbuotoja?

Šiandien manęs to jau klausė! Ne. Aš matau prasmę. Nežinau, ką pasakysiu po metų dvejų. Ir man gera nežinoti.

Į Alytaus teatrą atėjote, nes ieškojo žmonių, kurie nebijo eksperimentuoti. Tad ar geriau būti didele žuvimi mažame tvenkinyje ar maža žuvele – dideliame vandenyne?

Geriausia būti tokia žuvimi, kokia esi. Ir visai nesvarbu, kur: mažame vandenyne, stiklainyje, puodelyje ar ant žemės be vandens. O jei skraidai iš vandenyno į vandenyną, žinok, dėl ko skraidai. 

Parengė : Ilona Petrovė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button