Tenoras M. Vitulskis apie savanorystę: „Be to nebeįsivaizduoju gyvenimo“

Ne veltui sakoma, kad, norint pakeisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs. Pirmosios savanoriškos organizacijos Lietuvoje pradėjo kurtis dar XVIII a. Labdaros draugijos buvo skirtos užkirsti kelią skurdui ir piliečių elgetavimui. Savanoriai ne tik rūpinosi varguoliais, bet ir skleidė religines idėjas bei ugdė meilę savo kraštui. Savanorystės Lietuvoje idėja sparčiai populiarėja ne tik tarp jaunimo, bet ir senjorų. Tačiau tikrojo savanoriškos veiklos masto apskaičiuoti neįmanoma: būti naudingi visuomenei ar kitam pasirenkame ne prisijungę prie organizacijos, bet išgirdę pagalbos prašymą.

Savanorystė lyg natūralus impulsas

Vienas žymiausių Lietuvos tenorų Merūnas Vitulskis organizuoja labdaros koncertus, intensyviai dirba su Rimanto Kaukėno paramos fondu ir aktyviai savanoriauja visuomeninėse akcijose. Savanoryste jis susidomėjo dar būdamas 13–14 metų, net nežinodamas, kad tam apibūdinti yra terminas. Pirmą kartą šios veiklos teikiamą emocinį ir psichologinį džiaugsmą M. Vitulskis pajuto, kai šaltą žiemą Kauno Laisvės alėjoje pastebėjo prie bažnyčių išmaldos prašančius benamius. Tada nė nesvarstę kartu su draugais pritepė sumuštinių, į termosus užplikė kavos ir išėjo vaišinti likimo nuskriaustųjų.

„Mano prioritetas yra padėti vaikams, gyvenantiems nepritekliuje, ir senyvo amžiaus žmonėms. Kartais nuvažiavęs į senelių namus pastebiu, kad kai kurie mano nuotrauką laiko pasistatę prie lovos kaip anūko arba vaiko. Vos įėjęs matau, kaip nušvinta jų akys. Tikiu, kad didžiąją dalį pagalbos sudaro emocinė parama: juk koncertų, pramogų ir veiklos senjorams itin trūksta. Pati galimybė pabendrauti su kuo nors iš televizijos ekrano jiems yra labai reikšminga. Būna, senoliams net nerūpi patiekti pietūs, nes jie nori į koncertą“, – patirtimi dalinasi beveik kiekviename labdaros renginyje ar akcijoje sutinkamas Merūnas.

Merūnas Vitulskis įstikinęs, kad emocinė pagalba yra tikrasis savanorystės raktas, nes pirmiausia gyja žmogaus siela, o tik paskui kūnas: „Kaskart iš vaikų onkologinių ligų gydymo įstaigos išeinu su gumulu gerklėje, nes pats turiu vaikų, ir suprantu, koks esu laimingas, tačiau niekas neapsaugotas nuo tokių problemų. Nebūna taip, kad liga smogtų, kai jos galbūt tikėtumeisi. Ji atsėlina ir viskas. Jeigu man taip nutiktų, būčiau laimingas, sulaukęs emocinio palaikymo.“

Tačiau savanoriška Merūno veikla neapsiriboja koncertais ar pagalba per įvairias gerumo akcijas. Jo įsitikinimu, su savanorystės idėja svarbu supažindinti ne tik pensinio amžiaus ar nedirbančius žmones, bet ir vaikus. Mažieji jo šeimoje apie savanorystės naudą yra mokomi per pačius smulkiausius segmentus: šunų vedžiojimą ar jų globą namuose. „Dabar be to neįsivaizduoju savo gyvenimo“, – tvirtai sako M. Vitulskis.

Padėti kitiems galima ir skalbiant

Savanorystė neturi apibrėžtos formos, todėl tarp daugybės veiklų kiekvienas turi rasti iš tikrųjų artimą sielai. Europos socialinio fondo remiamo projekto „Asmeninės higienos ir priežiūros paslaugų plėtra ir savanoriškos veiklos skatinimas bei aktyvinimas Pakruojo mieste“ idėjos autorė Roma Bartkevičiūtė savo duoklę visuomenei atiduoda… skalbdama drabužius. Nereikia įsivaizduoti jos, palinkusios prie upelio su žliugtu ir muilo gabalėliu rankose. Moteris savanoriauja moderniomis skalbimo ir džiovinimo mašinomis apstatytoje skalbykloje Pakruojyje.

Šv. Jono Krikštytojo parapijos projektas buvo pradėtas įgyvendinti kartu su socialiniais darbuotojais įvertinus jo poreikį ir mastą: Pakruojo mieste ir rajone vis dar yra žmonių, gyvenančių be skalbimo mašinos ar net vandentiekio. Šiuo metu skalbykloje lankosi apie 150 pastovių klientų, o nuo projekto gyvavimo pradžios paslaugos suteiktos daugiau nei 1,5 tūkst. kartų.

„Reikia suprasti, kad mūsų klientai nėra žmonės, gyvenantys didžiulėje prabangoje. Tai – žmonės, ko nors stokojantys. Dalies iš jų gyvenimo problemos būna itin kompleksiškos: kai kurie neturi ne tik skalbimo mašinos, bet ir ko valgyti ar iš ko sumokėti mokesčius“, – sako ne tik projekto savanorė R. Bartkevičiūtė.

Kasdien dirbančioje skalbykloje žmonės gali išsiskalbti drabužius ir išsimaudyti čia pat įrengtame duše. Atėjusiems į skalbyklą nereikia mokėti nei už skalbimą, nei už skalbimo priemones, nei už šampūną su plaukų kondicionieriumi. Pagalbos ranka ištiesiama ir aplinkinių kaimų gyventojams, neturintiems sąlygų atvykti į skalbyklą: savanoriai surenka jų skalbinius, parveža, išskalbia ir švarius pristato atgal. Kartais į apylinkes jie išvyksta ne skalbinių atvežti, o žmonių, svajojančių apie galimybę išsimaudyti po karštu vandeniu.

Roma – ne vienintelė, dirbanti savanorišku pagrindu: „Skalbykloje savanoriauja 12 nuostabių moterų ir nė vienai nemokamas atlyginimas. Keista, tačiau vos dvi iš jų nėra pensinio amžiaus. Jeigu ne šios moterys, mums nebūtų pavykę įgyvendinti projekto. Labai didelę dalį lėšų pasiglemžtų atlyginimai ir mokesčiai. Tokia savanorystė yra nepaprasta, nors galbūt ir kiek netradiciška. Šiais laikais labiau įprasta matyti savanoriaujantį jaunimą, tačiau mums pasisekė, nes turime nepakeičiamą tvirtų ir energingų vyresnio amžiaus moterų komandą. Visuomet kviečiame prisijungti ir vyrus, bet jie vis nedrįsta.“

Savanorystės tradicija – iš kartos į kartą

Kas tas gerasis samarietis? Jis turėtų surinkti žmonių vargus ir po kruopelę dalinti savo širdį kitiems. Sostinės samariečiai savo širdimi dalinasi dalyvaudami skurdo mažinimo programoje: jie renka ir išskirsto labdarą socialiai remtiniems gyventojams, rūpinasi nepasiturinčių ir vienišų tėvų su vaikais užimtumu, maitinimu bei ugdymu. Vilniaus skyriuje įrengtas maisto dalinimo punktas, vyresnio amžiaus žmonių dienos centras, kuriame senjorai drauge leidžia laiką, vaišinasi arbata, planuoja laisvalaikį bei rankdarbių parodas, ir vaikų dienos centras. Jame mažieji globotiniai maitinami, įtraukiami į užsiėmimus, auklėjami, mokomi gero elgesio ir atjautos.

Samariečių draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Rima Žagelienė pasakoja, kad nors vietos skyriuje dirba nemažai savanorių, jų niekuomet nebus pakankamai: „Šiuo metu sostinės skyriuje savanoriauja apie 500 žmonių. Jie visi pas mus atėjo patys. Anksčiau, jeigu mama savanoriaudavo draugijoje, kartu atsivesdavo savo vaiką, o dabar tie vaikai suaugę ir dirba, tačiau tęsia tradiciją ir atsiveda savo vaikus.“

Pačią pirmininkę į samariečių gretas atviliojo noras būti arčiau žmonių: „Kodėl dabar esu čia? Baigiau pedagogiką, dirbau mokykloje, darželyje, penkiolika metų valstybės tarnyboje. Visas mano darbas buvo susijęs su tomis sritimis, su kuriomis susiduriu kasdien. Aš mačiau, ko žmonėms reikia, ko jiems trūksta, ir visada norėjau būti arčiau jų.“

Eilinė samariečių diena yra kruopščiai suplanuota. R. Žagelienė pasakoja, kad neplanuojant veiklų dirbti būtų neįmanoma. Samariečiai dirba pagal grafiką savo patalpose veikiančiuose senjorų ir vaikų dienos centruose, bendradarbiauja su mokyklomis. Savaitgaliais centre renkasi kūrybinės grupės, kurios sudaro tolesnės veiklos planus ir sugalvoja įvairių akcijų ateičiai.

Pirmaisiais metais universitete prie draugijos veiklos prisijungęs Tadas Mindaugas Matijošaitis drąsiai paliko komforto zoną: „Manau, kad ateidamas savanoriauti žmogus turi pirmiausia norėti išeiti iš komforto zonos ir išbandyti save tam tikrose aplinkybėse. Samariečių organizacija dirba su visomis amžiaus grupėmis ir kai kurios iš jų jau yra socialiai pažeistos, pavyzdžiui, senjorai ar vaikai. Savanoris turi būti nuoširdžiai nusiteikęs padėti. Draugijos pagrindinis tikslas – padėti savanoriui realizuoti save.“

Savanorystė neturi apribotos formos, todėl galimybių užsiimti visuomenine veikla apstu ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir regionuose ar net savivaldybėse. Jose paprasčiau įvertinti vienokių ar kitokių paslaugų poreikį ir į tai reaguoti. Bet kuri savanoriška veikla yra ypatinga terpė, tebūnie, suteikta galimybė žmogui nusiprausti ar apsivilkti švariais drabužiais – taip padedama ne tik kitam, bet ir sau.

Jei esate pilietinės iniciatyvos sumanytojas ar narys, paskelbkite apie savo iniciatyvą svetainėje www.metaskeisti.lt ir dalyvaukite konkurse. Svetainėje rasite ir daugiau informacijos apie kampanijos „Metas keisti“ iniciatyvas.