Tėviškės sodas žiemą

(Prisiminimai. Telžių kaimas, Vaškų seniūnija, Pasvalio rajonas. )

Artėjant Šv. Kalėdoms , vis daugiau mintys nuklysta į tėviškę. Kažkaip vis daugiau ir daugiau prisimenu tėviškės sodą. Ir dabar akyse regiu gruodžio žvaigždėtą dangų. Didžiulius sode supustytus pusnis, kurie buvo tokie kieti, kad atlaikydavo ne tik mus, bet ir tėvelius.

Tik buvo nuvalyti takeliai iki bitelių avilių. Jų sode buvo keturios šeimynos. Dažnai prieš Kalėdas aviliai buvo patikrinami, ar nepristigo bitelės maisto. Jeigu matydavo stygių , įdėdavo tėvai į avilį specialią maisto dėžutę ,,bitelių sirupo‘‘.

Mums tėvai visuomet duodavo šaukštelį paragauti. Sirupas būdavo saldus ir tirštas. Į sirupą dėdavo nemažai cukraus ir virdavo pakol sutirštėdavo. Tėvelis žiemą sodą apžiūrėdavo kas savaitę, o gal ir dažniau. Aprišdavo šiaudais arba linais jaunas obelaites. Ir visuomet stebėdavo ar kiškiai nenugriaužė jaunų obelaičių.

Būdavo visko. Žiemos ankstų labai speiguotą rytą buvo galima pamatyti kiškių pėdučių ir apgraužtas obelaičių viršūnėles. Tėvai per daug nerūstaudavo ant kiškių, tik sakydavo , kad kiškučiai atbėgo į kaimą genami bado ir žiema dar visiems parodys ,,ragus‘‘.

Jaučiu iki dabar išskalbtų ir džiūstančių drabužių, rankšluosčių, patalynės kvapą. Daugiausia skalbiniai buvo pasiūdinti iš drobės. Pakabinti skalbiniai nuo šalčio suragėdavo į ragą. Jie kabodavo ilgai, kolei išdžiovindavo žiemos vėjas. Mama sakydavo, tegul skalbiniai įgauna daugiau žiemiško oro, jie bus sveikesni ir pakvips grynu oru visi namai.

Sode gyveno daug įvairių paukštelių. Papildavome į lesyklėlę daugiausia grūdų arba kruopų, obuolių skiltelių, pakabindavome lašinukų gabalėlių. Žiemos atostogų metu labai mėgdavau stebėti paukštelius, kurie atskrisdavo į lesyklėlę arba gyveno sode. Kartą pamačiau gražuolį didelį genį, kurio pilvelis ir sparnai buvo pasipuošę raudonai margomis plunksnomis. Kasdien vis laukdavau, kad jis pasirodys, nes tai buvo retas toks paukštis. O kai vėl atskrisdavo, labai apsidžiaugdavau ir neatitraukdavau akių nuo šio gražuolio.

Garsiausias sodo šeimininkas buvo tėvelis. Mama ir mes vaikai: du broliai aš buvome jo pagalbininkai. Sode, net ir žiemą, nebuvo leidžiama, mums vaikam, bereikalingai lakstyti ir dūkti po sodą. Čia taipogi turėjo gyventi ramybė. Jeigu kurį vaiką užpuldavo kosulys, tada mama paliepdavo išbėgti į sodo pakraštį ir nulaužti aviečių keliasšakeles – .arbatai. Išgėrus šios arbatos, kosulys pradingdavo.

O, Kūčių naktį, gimus kūdikėliui Jėzui, po maldų ir Kūčių vakarienės , išeidavome visi į sodą. Klausydavome ar tvoros nuo šalčio braška . Žvelgdavome visi į dangų, kuris būdavo pilnas žvaigždžių. Jos taip visos stebuklingai ir skaisčiai švietė. Tėvelis kaip koks astronomas vedė mums įdomią pamoką, aiškino apie žvaigždes, jų sudėtį, sandarą. Jis sakė, kad kai gimstame Dievulis uždega mums žvaigždutę, kuri dega tol, kol gyvename šioje žemėje. Prisimenu, kad tėvelio paklausiau, gal ji dega ir tada, kai mes iškeliaujame į amžinybę. Jisai pasakė ,kad reikėtų susitikti su Dievu ir jo paklausti.

Vienintelį kartą sapne mačiau ata tėvelį, kuris kaip Angelas nusileido iš giedro dangaus , saulėtą vasaros dieną į savo išpuoselėtą sodą . Pasakė kažkokius žodžius ir vėl pakilo į dangų. O tokia stebuklinga šviesa supo aplinkui.

Nuostabus tėviškės sodas žiemą.

2020 m. gruodžio 22 d. Vlada Čirvinskienė, Pasvalys


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: