Tėvų teisės ir pareigos vaikų atžvilgiu

Dar visai neseniai praūžus ažiotažui dėl Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos iš lietuvės atimto vaiko, taip pat vis dažniau Lietuvoje keliamiems klausimams dėl tėvų teisių ir pareigų jų vaikų atžvilgiu, svarbu plačiau aptarti, kas gi yra tėvų valdžia vaikų atžvilgiu, kokios teisės ir pareigos tėvams yra įtvirtintos Lietuvos teisės aktuose, kokiais atvejais tėvams gali būti apribota tėvo ir (ar) motinos valdžia bei taikoma teisinė atsakomybė.

Tėvų valdžios samprata

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau tekste – Konstitucija) 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis bei juos iki pilnametystės išlaikyti. Tai – pamatinė tėvų valdžios sampratos nuostata, kuri detalizuojama kituose šeimos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Tėvų valdžia – tai visuma teisių ir pareigų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 3.155 straipsnyje, apibrėžiančiame tėvų valdžios turinį, nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą:

1) dorai auklėti bei prižiūrėti savo vaikus;

2) rūpintis jų sveikata;

3) išlaikyti juos (išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai bei turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas);

4) atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

Tėvų valdžia yra skirta įgyvendinti prigimtinėms vaiko teisėms, ji apima tėvų su savo vaikais susijusias ne tik teises, bet ir pareigas. Tai imperatyvus reikalavimas – tėvo ar motinos atsisakymas teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kuriomis remiantis tėvai galėtų atsisakyti šių teisių ir pareigų, motyvuodami, pavyzdžiui, tuo, kad vaikai yra neįgalūs, apsigimę, neveiksnūs ar ribotai veiksnūs.

Svarbu pažymėti, kad tėvų teisės ir pareigos priklauso lygiai abiem tėvams, nesvarbu, jie yra susituokę ar ne, gyvena kartu ar atskirai, jų santuoka nutraukta ar pripažinta negaliojančia ir t. t. (CK 3.156 straipsnis). Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai. Taigi CK įtvirtina abiejų tėvų teisių ir pareigų vienovės, tėvų valdžios bendrumo principą. Tėvai savo teises ir pareigas tarpusavio sutarimu. Tik esant tėvų nesutarimui, šiuos klausimus nagrinėja teismas.

Tėvams įgyvendinant savo teises ir vykdant pareigas, privalo būti derinami tėvų ir vaiko interesai. Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose numatytos vaiko teisės ir galimybės šias teise įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Tačiau pažymėtina, kad vaiko interesai negali būti sutapatinti su vaiko noru. Vaiko interesai – tai visų pirma, kas lemia teigiamą vaiko vystymąsi, atsižvelgiant į jo dvasinius, psichologinius, kultūrinius, moralinius, tautinius bei materialinius poreikius.

Tuo pačiu pažymėtina, kad tėvų teisės ir pareigos turi ir tam tikrų ypatumų. Dauguma tėvų teisių ir pareigų yra terminuotos, t. y. jos galioja, iki vaikas sulaukia pilnametystės ar įgyja visišką veiksnumą nesulaukęs 18 metų amžiaus (CK 3.160 straipsnis), išskyrus įstatymo daromas išimtis, kai tam tikros tėvų pareigos išlieka ir vaikui sulaukus pilnametystės. Pavyzdžiui, CK 3.194 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais tėvai privalo išlaikyti ir vyresnius nei 18 metų vaikus.  Be to, dauguma tėvų teisių yra ir jų pareigos. Pavyzdžiui, tėvai turi teisę auklėti ir lavinti vaiką; teisė bendrauti su vaiku yra tėvų ir teisė ir pareiga, t. y. auklėti, lavinti vaiką, bendrauti su juo ir t. t. yra ne tik tėvų prerogatyva, bet ir pareiga. Todėl netinkamas teisių įgyvendinimas dažniausiai reiškia ir atitinkamų pareigų nevykdymą.

Tėvų valdžios pabaiga:

  • kai vaikas sulaukia pilnametystės;
  • kai vaikas emancipuojamas, t. y. kai nepilnametis, sulaukęs 16 metų, teismo pripažįstamas veiksniu;
  • kai sudaro santuoką;
  • tam tikrais atvejais apribojus tėvų valdžią laikinai/neterminuotai arba atskyrus vaiką nuo tėvų.

Tėvų valdžios apribojimas

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į Vaiko teisių konvencijos nuostatas, šeimos teisėje vietoj tėvystės teisių atėmimo instituto įvestas tėvų valdžios apribojimo institutas. Jis reglamentuoja vaiko atskyrimą nuo tėvų ir laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą. Išskirtini du tėvų valdžios apribojimo būdai:

1) vaiko atskyrimas (CK 3.179 str.). Galimas nesant tėvų kaltės (liga, kitos aplinkybės). Pavyzdžiui, yra žinoma, kad tėvas ar motina žiauriai elgiasi su vaiku – vartoja prieš jį fizinį ar psichologinį smurtą. Tačiau nustatoma, kad dėl šių veiksmų nėra tėvo ar motinos kaltės, nes jie serga psichikos liga ir negali suprasti savo veiksmų prasmės bei jų valdyti. Tokiu atveju negalima riboti tėvų valdžios, o būtina atskirti vaiką nuo tėvo ar motinos.

2) laikinas ar neterminuotas tėvų (tėvo ir (ar) motinos) valdžios apribojimas (CK 3.180 str.). Galimas tik esant tėvų kaltei (tėvai vengia vykdyti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja savo valdžia, žiauriai elgiasi ir pan.). Tai griežčiausia tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą suvaržančių priemonių. Tėvų valdžios apribojimo institutas atlieka ne tik nubaudimo, bet ir auklėjamąją, prevencinę funkciją, todėl laikinas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas kaip prevencinė priemonė tėvams, kad jie pakeistų savo elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat kaip būdas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta.

Sprendžiant klausimą dėl tėvų valdžios apribojimo sąlygų, būdo ir pasekmių, nustatytų CK 3.180 straipsnyje, svarbu yra nustatyti tėvų veiksmus, kuriais neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams tėvų valdžia, taip pat įvertinti tokių veiksmų pobūdį. Kitaip tariant, sprendžiant ginčą dėl tėvystės teisių apribojimo būtina nustatyti tėvo ar/ir motinos priešingus teisei veiksmus.

CK 3.180 straipsnio 1 dalyje įvardytos sąlygos, kai ribojama tėvų valdžia. Jų sąrašas yra baigtinis. Taigi, tėvų valdžia ribojama, kai:

1) tėvas, motina ar abu tėvai vengia atlikti savo pareigas vaikams;

2) piktnaudžiauja tėvų valdžia;

3) žiauriai elgiasi su vaiku;

4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu;

5) nesirūpina vaikais.

Kiekvienu iš nustatytų atvejų teismas gali priimti sprendimą riboti tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpino, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti.

Teismas, spręsdamas ginčą dėl tėvų valdžios apribojimo, turi vadovautis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principu, kuris reiškia, kad pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Pažymėtina, kad teismas, nenustatęs pagrindo apriboti tėvų valdžią, esant įstatyme nustatytam pagrindui, gali taikyti švelnesnę vaiko interesų apsaugos priemonę, remdamasis CK 3.183 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog nagrinėjantis ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo teismas nesaistomas pareikštų reikalavimų ir priima sprendimą, atsižvelgdamas į susidariusią padėtį ir vaiko interesus.

Apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės. Išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Be to, svarbu pažymėti, kad apribojus tėvų valdžią neterminuotai, be atskiro tėvų sutikimo vaikas gali būti įvaikintas.

Tėvų teisinė atsakomybė

Už jaunesnio kaip 16 metų amžiaus vaiko teisės pažeidimus tėvai gali būti patraukti administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 181 straipsnį (Tėvų valdžios nepanaudojimas arba panaudojimas priešingai vaiko interesams). Svarbu pažymėti, kad tėvų patraukimui administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 181 straipsnį nepakanka tik fakto, kad nepilnametis atliko priešingą teisei veiką; būtina nustatyti, kuo (kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu) pasireiškė tinkamas tėvų valdžios nepanaudojimas, galimai nulėmęs (įtakojęs) priešingos teisei veikos padarymą.

Galimi atvejai, kai tokių nepilnamečių veikų padarymas negali būti siejamas su pareigos dorai auklėti ir prižiūrėti vaiką netinkamu atlikimu, jei priešingą teisei veiką nepilnametis atliko tokioje vietoje ir tokiu metu, kai tėvai negali realizuoti pareigos tinkamai auklėti vaiką. Teismai tokiais atvejais pripažįsta situacijas, kai vaikas yra ne tiesioginėje tėvų, o įstatymais įgaliotos vykdyti vaikų auklėjimą įstaigos priežiūroje – ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, mokykloje ir pan. Tačiau jei chuliganiškus veiksmus atliko nepilnametis nuo 14 metų iki 16 metų, tokie veiksmai tokio vaiko tėvams užtraukia administracinę atsakomybę pagal ATPK 175 straipsnį (Nepilnamečių padarytas chuliganizmas). Pažymėtina, kad šiuo atveju, priešingai nei sprendžiant dėl atsakomybės pagal ATPK 181 straipsnį, nei chuliganiškų veiksmų atlikimo vieta, nei aplinkybė, ar įvykio metu tėvai fiziškai galėjo realizuoti pareigą tinkamai auklėti vaiką, teisinės reikšmės neturi.

Atsakomybei pagal ATPK 175 straipsnį atsirasti svarbus tik atsakomybėn traukiamo asmens ryšys su vaiku – buvimas tėvu. Beje, nepilnamečio chuliganiškas elgesys mokykloje gali užtraukti administracinę atsakomybę ir pačios mokymo įstaigos darbuotojams pagal ATPK 1813 straipsnio 2 dalį (Vaiko teisių pažeidimas), nes laikoma, kad mokymo įstaiga, būdama atsakinga už šio ir kitų vaikų priežiūrą, tinkamai nevykdė savo pareigų. Pagal minėtą straipsnį atsakomybėn gali būti patraukti mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ir kitų institucijų bei įstaigų, kurių žinioje (prižiūrimas) yra vaikas, vadovai, auklėtojai ar kitų jiems prilygstantys asmenys.

 

ŠARŪNĖ BUTKUVIENĖ

Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėja

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: