Tėvynės pajautimas

Laimingi tie žmonės, kurie turi turi išsaugoję tėviškes.Tai žmogaus gimimo vieta. Ji svarbi, nes svarbūs žmogaus dokumentai reikalauja tai nurodyti. Valstybė prasideda nuo žmogaus gimtinės. Tik valdžia galvoja, kad valstybė prasideda nuo jos.

Ne vieno žmogaus gimtinėje liko tik vienišas medis, primenantis, kad čia būta gyvybės. Medis savyje sukaupęs atmintį. Daugelio vietoje tik plynas laukas. Nugriautos sodybos, iškirsti medžiai. „Praeities žmonės ir daiktai tol gyvena, kol juos kas nors prisimena“ – rašė šviesios atminties poetas Marcelijus Martinaitis. Karo ir pokario sumaištyje viskas pajudėjo ir iki šiol judinama, ardoma. Nemokame gerėtis tuo, kas padaryta, lieka, kas primena žmogų, jo protą.

Gyvenimas verčiasi į kitą pusę. 2018 metais minėsime Lietuvos valstybės šimtmetį. Bet ar prisiminsime tuos, kurie nesulaukė Vasario 16-osios? Trys kartos neperdavė ir neperduoda saugoti tų sielos paminklų, kurie į vieną sujungė gyvuosius ir mirusius, ilgam išsaugojo kaimo, miesto, šeimos vienybę. Kalbu apie Tėvynės pajautimą. Kol ją jaučiame savo širdimi, kol bent per šventes sugrįžtame į tėviškę, gimtinę, tol turime ir valstybę. Apie istorijos pažinimą` nuo gimtojo slenksčio jau rašiau anksčiau.

„Trapus žmogaus gyvenimas, bet nieko geresnio mums Dievas nedavė. Mes daugiau griaunam, negu statom. Gyvenimo nevadinam istorija. Vis dar mums griuvėsiai yra istorija, paveldas“- kalbėjo dar 1994 m. poetas Justinas Marcinkevičius. Ir kaip priesaką mums paliko : „Iškęskime tyliai dirbdami“.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: