Birželio 30 d. paminėtos T.Lukoševičiaus, iškilaus Lietuvos pedagogo, vertėjo, rašytojo ir vieno žymiausių šalies esperantininkų – esperanto riterio, palikusio gilų pėdsaką vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu mastu 100-osios gimimo ir 13-osios mirties metinės. T. Lukoševičius yra laikomas vienu svarbiausių XX a. pabaigos – XXI a. pradžios esperanto kalbos pedagogų bei lietuvių literatūros populiarintojų, išvertusių dešimtis Lietuvos autorių kūrinių į šią tarptautinę kalbą. T.Lukoševičius visą gyvenimą statė tiltus – tarp mokytojo ir mokinio, tarp lietuvių kultūros ir pasaulio. Jo puoselėta esperanto kalba buvo ne tik komunikacijos įrankis, bet ir taikos bei supratimo filosofija. Minint šviesuolio 100-ąsias gimimo metines, akivaizdu, kad jo nutiesti kultūriniai tiltai išlieka tvirti. Pedagogo palikimas įrodo, kad net ir dirbant provincijoje galima mąstyti globaliai ir palikti neištrinamą pėdsaką tarptautinėje erdvėje.
Renginio iniciatorė – jo našlė, žinoma esperantininkė – Palmira Lukoševičienė. Renginyje dalyvavo T.Lukoševičiaus auklėtinis, buvęs tuometinio Joniškėlio Žemės ūkio technikumo moksleivis, šiuo metu gyvenantis Vilniuje, esperantininkas Petras Kazėnas, esperantininkas iš Pasvalio rajono, istoriko Jono Gutausko giminaitis Jonas Garbštas, Panevėžio esperanto klubo „Revo“ pirmininkė Vida Kulikauskienė, pirmininkės pavaduotoja Danutė Kriščiūnienė, klubo narės: P. Lukoševičienė, Regina Januškevičienė, Elena Nakienė, Židronė Armonavičienė ir Vanda Živelienė.
Renginio dalyviai pirmiausia susirinko prie T.Lukoševičiaus kapo Panevėžio miesto Šilaičių kapinėse, kuriose jis ilsisi jau 13 metų, padėjo gėlių, uždegė žvakes, nulenkė galvas maldai. Buvo prisiminti jo asmenybės svarbiausi gyvenimo faktai. T.Lukoševičius gimė 1926 m. birželio 30 d. Palašmenyje. 1950 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto fizikos-matematikos fakultetą. Nuo 1956 m. dirbo Joniškėlio mokyklos fizikos ir matematikos mokytoju. 1960 m. baigė esperanto kalbos kursus. Joniškėlyje įkūrė esperantininkų klubą. 1963 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją ir pradėjo dirbti Joniškėlio žemės ūkio mokykloje, o nuo 1976 m. Panevėžio hidromelioracijos institute. Nuo 1983 m. pradėjo vesti esperanto kalbos kursus Panevėžyje, organizavo esperanto teatro pasirodymus. Parašė ir parengė straipsnių bei leidinių apie esperanto kalbą, vertė tekstus. 2005 m. tapo Pasaulinės Esperanto asociacijos garbės nariu. Mirė 2013 m. vasario 18 d. Panevėžyje.
Vėliau renginio dalyviai rinkosi restorane „Smėlynė“. Buvo surengta jo ir kartu su žmona P.Lukoševičiene gausi išleistų knygų, vadovėlių bei mokomųjų priemonių esperanto kalbai mokyti paroda. Taip pat labai gausi paroda knygų, kurios dar neišleistos, bet tikimasi, kad išvys dienos šviesą. Parodą puošė P.Lukoševičienės rankomis pasiūta vėliava – žalioji esperantinkų žvaigždė. Prie stalo buvo dalijamasi pačiais gražiausiais prisiminimais apie T.Lukoševičių, žiūrimos fotonuotraukos.
Įdomiais ir prasmingais atsiminimais dalijosi jo buvęs auklėtinis P.Kazėnas, pabrėždamas, kad T.Lukoševičius jo gyvenime buvo tikras pavyzdys, įkvepiantis lyderis, rodęs gyvą brandaus elgesio pavyzdį, formavęs jo asmenybę, grūdinęs tvirtą charakterį ir stuburą. Jo mintys nuolat nukrypdavo į mokyklinius metus bei gyvenimą bendrabutyje, gautus paprastus, bet labai reikalingus jaunuolio brandą ir charakterį formuojančius T.Lukoševičiaus pamokymus bei įžvalgas. Auklėtojo elgesio modeliai, moralinės nuostatos ir sąžiningumas vėliau tapo P. Kazėno vidiniu kompasu. P.Kazėnas jau tuomet supratęs, kad tikroji pagarba ir autoritetas pelnomi žiniomis bei vidine šviesa, o ne pigiu populiarumu ar materialiais daiktais. T.Lukoševičius, jam tapęs tikru šviesuoliu, spinduliuodavo ramybe ir atsakomybe už savo žodžius. Matydamas tai P.Kazėnas rimtai žiūrėjo ir į savo paties sprendimus bei jų pasekmes.
Esperantininkas iš Pasvalio rajono J. Garbštas pasakojo apie esperantinį judėjimą ir aktyvius esperantininkus. Ypač prisiminė vieną žymiausių lietuvių esperantininkų ir keliautojų antropologą, publicistą bei motociklų turizmo pradininką Lietuvoje Antaną Pošką, išgarsėjusį savo didžiąja kelione motociklu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, kurios metu pasiekė Indiją. Paminėjo, kad ne tik A. Poškai šioje kelionėje bei vėlesnėse ekspedicijose, bet ir kitiems esperantininkams labai padeda tarptautinė esperanto kalba ir vietiniai esperantininkai, užtikrindami nakvynę ir pagalbą.
Daug gražių atsiminimų apie savo šviesios atminties vyrą papasakojo jo darbų tęsėja P.Lukoševičienė. Ji džiaugėsi, kad likimas juos suvedė draugėn: kartu keliavo, tobulino esperanto kalbą, požiūriai sutapo dėl knygų esperanto kalba vertimo ir leidybos. Pasak jos, didžioji dauguma finansų būtent tam tikslui pasiekti ir nukeliaudavo. Jie kartu leido grožinę, mokymosi, Lietuvos istorijai skirtą seriją „Panevėžio esperanto biblioteka“. Akcentavo, kad T. Lukoševičius buvo aktyvus Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos narys, aktyviai prisidėjęs organizuojant Baltijos esperantininkų dienas (BET), kur skaitė paskaitas, mokė studentus.
Istorinius faktus pakomentavo bei prisiminimais pasidalijo Panevėžio esperanto klubo „Revo“ pirmininkė V.Kulikauskienė. Ji teigė, kad susidomėjimas esperanto kalba Panevėžio krašte paplito kunigo, visuomenės veikėjo Adomo Jakšto dėka, kuris asmeniškai pažinojo šios kalbos kūrėją Liudviką Lazarą Zamenhofą. Akcentavo, kad esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkai ir entuziastai buvo žydai. Tarpukariu ilgiausiai jiems vadovavo Jokūbas Kanas. Sovietams okupavus Lietuvą, Panevėžio esperantininkų draugijos veikla nutrūko. Sovietmečiu pirmą būrelį „Fonto“ įkūrė prieškario inteligentas, nuo mokyklos domėjęsis esperanto kalba, elektrotechnikos gamykloje dirbęs Juozas Kazlauskas. Esperanto judėjimas suklestėjo XX a. 8–10 dešimtmečiais. Aktyviu J. Kazlausko padėjėju, darbų tęsėju tapo į Panevėžį atvykęs T. Lukoševičius. Esperantininkų daugėjo, todėl atsirado būtinybė organizuoti net trijų lygių esperanto kursus. Esperanto kalbos buvo mokoma ne tik Panevėžio mokyklose, bet ir ir aplinkiniuose rajonuose: Kėdainiuose, Biržuose, Anykščiuose. Ten P. ir T. Lukoševičiai įsteigė esperanto klubus. Priminė, kad panevėžiečiai vieninteliai Lietuvoje turėjo esperantininkų chorą (vadovė Monika Vasiliauskienė). Panevėžio lėlių teatre netgi pastatytas spektaklis esperanto kalba – B. Lukošiaus „Trys paršiukai“ (vertėjas J. Kazlauskas). Pasidžiaugė, kad dabar Panevėžyje veikia esperantininkų klubas „Revo“, o jo nariai ne tik dalyvauja pasaulio, Europos kongresuose, įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, bet ir patys organizuoja. Ji džiaugėsi, kad taip pat turėjo unikalią galimybę sutikti gyvenimo kelyje T.Lukoševičių bei daug ko iš jo išmokti.
Panevėžio esperanto klubo „Revo“ pirmininkės pavaduotoja D. Kriščiūnienė pasidžiaugė, kad taip pat turėjo galimybę pažinti T.Lukoševičių dėka šviesios atminties esperantininkės Janinos Railienės, kuri ją ir sudomino esperanto kalba. Jos dėka Kaune buvo susitikusi ne tik su T.Lukoševičiumi, bet ir dar dviem garsiais Lietuvos esperantininkais dėl knygų leidybos daugiau nei prieš du dešimtmečius. Akcentavo, kad tuomet T. Lukoševičius jai padaręs be galo didelį įspūdį kaip eruditas ir šviesuolis, turintis aiškų supratimą, ko norima iš gyvenimo ir kryptingo darbo ta linkme. Tuomet ji sužinojo, kad T.Lukoševičius žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Už ypatingus, ilgalaikius nuopelnus ir tarptautinę veiklą buvo išrinktas Pasaulinės esperantininkų sąjungos (UEA) Garbės nariu. Šis prestižinis statusas pasauliniame judėjime suteikiamas tik patiems iškiliausiems planetos esperantininkams. Toks susitikimas su realiu žmogumi, spinduliuojančiu išmintį ir vidinę kultūrą, parodo, kokia patraukli ir gerbtina gali būti brandi asmenybė.
Renginio dalyviams P.Lukoševičienė surengė itin vertingų T.Lukoševičiaus mokomųjų leidinių, skirtų lietuviams, norintiems išmokti esperanto kalbą, parodą:
„Kalbėkime esperantiškai“ (Ni parolu esperante, 1993 m.) – populiarus konversacijų žodynėlis, skirtas turistams ir pradedantiesiems;
„Pradinis esperanto kalbos kursas“ (Elementa esperanto-kurso, 1999 m.) – sistemingas vadovėlis pradedantiesiems mokytis savarankiškai arba grupėse;
„Lernolibro Elementa Esperanto-kurso en 34 lecionoj“ (1999 m.) – specializuota mokomoji priemonė, sudaryta iš 34 pamokų;
„Mokomės kalbėti esperantiškai“ (Ni lernu paroli Esperante, 2004 m.) – Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistas išsamus vadovėlis su glausta gramatika.
Taip pat supažindino su reikšmingais ir didžiulę T.Lukoševičiaus kūrybinio paveldo dalį sudarančiais Lietuvos rašytojų ir istorinių kūrinių vertimais į esperanto kalbą, padėjusiais pasauliui susipažinti su mūsų kultūra ir skaudžia istorija:
Aldona Brazdžionytė-Oškeliūnienė – „Sub la nordlumo“ („Po šiaurės pašvaiste“, 1991 m.) – tremties atsiminimai;
Stasys Ankevičius – „Forege malantau Uralo“ („Toliese už Uralo“, 2002 m.) – dar viena svarbi tremties memuarų knyga;
Jonas Biliūnas – „Mi trafis“ („Kliudžiau“, 1994 m.);
Dionizas Poška – „Vilaĝano de Ĵemajtoj kaj Litovio“ („Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, 1995 m.);
Juozas Grušas – „Herkus Mantas“ („Herkus Mantas“, drama, išversta bendradarbiaujant su žmona P. Lukoševičiene, 1997 m.);
Vytautas Petkevičius – „Nur tri lupidoj“ („Tik trys vilkiukai“, išversta bendradarbiaujant su žmona P. Lukoševičiene, 1994 m.);
Vilius Kavaliauskas – „Konspiro“ („Suokalbis“, 1992 m.);
J.Kairys ; eilės A. Jonyno, Troškimai = Deziroj (muziko de J. Kairys, versoj de A. Jonynas, 1998);
Leonas Bumša, Ombro de meditoj („Minčių paunksnė”, kun Česlovas Liubomiras Tručionis, 2005);
Vytautas Karalius, Sizifo sen štono („Sizifas be akmens”, kun Palmira Lukoševičienė, 2005);
Albertas Laurinčiukas, Tigro – ĝia vivo kaj morto („Tigro gyvenimas ir mirtis”, 2008).
P.Lukoševičienė kiekvienam renginio dalyviui buvo parengusi po dovaną – vertingą knygą su vardiniais palinkėjimais ir savo sodo gėrybių. Po nuoširdžių ir gilių pokalbių sustiprinti dvasinę ramybę, padėkoti Dievui ir ieškoti atsakymų, buvo skirtas laikas maldai bei apmąstymams Šv. Mišiose Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Po Šv. Mišių aplankytas esperantininko ir erudito, lietuvių kunigo dvasininko, Panevėžio garbės piliečio, teologijos mokslų daktaro bei poligloto Jono Juodelio kapas. Atsiminimai apie jį buvo glaudžiai susiję su miesto kultūriniu ir dvasiniu paveldu, apie jo aktyvų tarptautinės esperanto kalbos propagavimą, bendravimą su viso pasaulio intelektualais ir paliktą gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje.
Simboliška, kad birželio 30-oji sujungė dvi T.Lukoševičiaus svarbias datas – asmenybės pradžią ir žemiškosios kelionės atminimą. Nors fizinis jo gyvenimas baigėsi prieš 13 metų, dvasinis buvimas vis dar jaučiamas jo išverstose bei išleistose knygose, vadovėliuose ir mokinių bei auklėtinių prisiminimuose. T.Lukoševičius išliko ištikimas humanizmo idealams, o jo gyvenimo istorija primena, kad didieji tautos mokytojai niekada neišeina visiškai – jie lieka gyventi savo darbuose ir idėjose. Tikrieji mokytojai nurodo kryptį, o vertėjai – atveria duris į pasaulį. T.Lukoševičius sugebėjo sujungti abi šias misijas. Virš jo gyvenimo kelio visuomet žibėjo žalioji esperantininkų žvaigždė – vilties, draugystės ir tautų bendrystės simbolis. Minėdami šį gražų jubiliejų, visi užtikrintai teigėme, kad jo skleista šviesa neužgeso: ji toliau įkvepia ateities kartas tikėti švietimo galia ir nešti Lietuvos vardą į pasaulį.
Panevėžio esperanto klubo „Revo“ pirmininko pavaduotoja Danutė Kriščiūnienė
