Tyrinėdama skruzdes neišvengė akistatos su aukso ieškotojais

Siekdama mokslininkės karjeros, buvusi pasvalietė daugybę dienų praleido tyrinėdama skruzdes civilizacijos nepaliestuose Madagaskaro miškuose. Mokslo srities ieškojimai bent jau kažkokiam etapui nutrūko dėl labai gražios priežasties – mergina įsimylėjo suomį ir sukūrė su juo šeimą, augina vaikus. Dabar ji koncentruojasi į aplinkos apsaugą.

Vita SAVICKIENĖ

Moko gražaus elgesio gamtoje

Iš Pasvalio rajono Daujėnų miestelio kilusi Silvija Budavičiūtė gyvena  Suomijoje ir šiuo metu mokslininkės karjerą yra atidėjusi į šalį. Neseniai 40-ąjį gimtadienį atšventusi moteris, kaip pati šypsodamasi tvirtina, dirba mama – augina sūnų ir dukrą.

Šis periodas tik laikinas, nes gamta ir nauji iššūkiai mokslininkę šaukte šaukia. Vos tik paūgės atžalos, S.Budavičiūtė vėl kibs į darbą Länsi-Uusimaa gelbėjimo tarnyboje. Ten ji dirba saugos instruktore.

Nusistebėjus, kodėl biologijos mokslų daktarė metė gamtos tyrinėjimą ir pasuko, regis, visai kita kryptimi, moteris tik nusijuokė.

„Aš nuo gamtos neatitolau. Išmoktas pamokas mokslo srityje pritaikau realiame gyvenime, – patikino pašnekovė. – Dabar apmokau žmones, kaip užgesinti gaisrus, kaip elgtis kilus gaisrui, kaip atgaivinti žmogų sustojus širdžiai. Bendradarbiaujame su netoliese esančiu Gamtos centru, todėl dar mokau žmones, kaip elgtis gamtoje, kad nesukeltų gaisro, ką jiems daryti pasiklydus miške.“

Kadangi lietuvė laisvai kalba net šešiomis kalbomis, tai dažniausiai jai dirbti tenka su į Suomiją atvykusiais užsieniečiais.

Neįsivaizdavo, kad dirbs laboratorijoje 

Smalsu darosi, kodėl S.Budavičiūtė su šeima nutarė įsikurti šiaurioje Skandinavijos šalyje, o ne gimtinėje.

„Į Suomiją atvykau studijuoti, todėl galiu sakyti, kad esu mokslo imigrantė. Bet, kaip dažniausiai šioje šalyje nutinka, susiruošus grįžti namo, netikėtai įsimyli. Suomijoje juokaujama, kad visi į šią šalį atvyksta tik pusmečiui, bet meilė ją paverčia namais“, – juokiasi Suomijoje namus kurianti lietuvė.

S.Budavičiūtė Vilniaus universitete baigė biologijos studijas. Bakalauro bei magistro diplomai smalsios pasvalietės netenkino, todėl pasinaudojo proga per Erasmus mainų programą – vyko į Suomiją ir Helsinkio universitete baigė doktorantūros studijas.

„Kai nutariau studijuoti biologiją, visi atkalbinėjo ir sakė, kad iš šitokio mokslo pinigų neuždirbsiu. Todėl buvau įstojusi į kiek kitos pakraipos sritį – molekulinę biologiją, tačiau po metų studijų supratau, kad savęs neįsivaizduoju dirbančios laboratorijoje. Man reikėjo erdvės gamtoje. Tad antrame kurse pasirinkau ekologiją. Vilniuje tyrinėjau amarus, todėl ir bakalauro darbą rašiau apie juos. Magistriniam darbui rinkausi žemės ūkio temą, o studijuodama doktorantūrą, Madagaskaro miškuose tyrinėjau skruzdėles“, – netrumpą mokslininkės kelią prisiminė S.Budavičiūtė.

Pavojingiausias gyvūnas – žmogus

Mokslininkė į pavojų kupiną Madagaskaro salą vyko tris kartus. Ji siekė išsiaiškinti ten knibždančių skruzdėlių gyvenimo subtilybes ir jų įtaką aplinkai. Tyrinėtoją ypač domino skruzdžių veikla žmogaus nepaliestame miške ir kas gali nutikti, kai žmogus suardo natūralios gamtos egzistenciją.

S.Budavičiūtė domėjosi, kaip galima panaudoti šiuos vabzdžius augalų sėkloms platinti.

Pradėjusi pasakoti apie ekspedicijų metu patirtus nuotykius ir grėsusius pavojus, pašnekovė juokdamasi paprašo visko smulkiai neaprašyti, nes straipsnį perskaičiusi mama labai susijaudins. Bet tuo pačiu duktė nuramina, kad mama pripratusi prie jos nutrūktgalviškų nuotykių dėl mokslo.

„Madagaskaras yra ypatinga sala su daugybe gyvūnų ir augalų, kokių niekur kitur nesutiksi. Ten pavojingos yra tik ligos ir skorpionai, o aplinkui šliaužiojančios ir besiraizgančios gyvatės nenuodingos. Madagaskaro gamta žmonėms yra draugiška, pats pavojingiausias gyvūnas ten, anot lietuvės, yra žmogus.

Per miškus tekančiose upėse yra aukso, tai teko saugotis upėse nelegaliai auksą plaunančių žmonių. Jie nenori, kad kas nors juos pamatytų, tad elgiasi žiauriai – naikina liudininkus. Mums akistatos su nusikaltėliais nepavyko išvengti, bet laimei, viskas baigėsi gerai“, – prisiminė lietuvė.

Gėrė upės vandenį

Ekspedicijų metu tyrinėtojai gyveno palapinėse, o užrašyti savo atradimų eidavo į netoliese esančias mokslines stotis. Tik paskutinės išvykos metu mokslininkai traukė giliau į mišką – ten, kur gamta visiškai nebuvo paliesta civilizacijos.

„Tąkart kelis mėnesius teko gyventi palapinėje, maistą gamintis ant laužo ir gerti upės vandenį. Gyvenant tokiomis sąlygomis nenuostabu, jog teko persirgti bakterinėmis žarnyno ligomis – amebiaze ir giardiaze. Tik todėl, kad gėriau vaistus, maliarijos pavyko išvengti. Suplyšę batai bei šlapi drabužiai buvo kasdienybė. Na, o sunerimti teko tada, kai baigėsi maistas, o artimiausia gyvenvietė buvo už 20 kilometrų“, – apie gyvenimą atokiame miške pasakojo mokslininkė.

Į ekspediciją jų ėjo nemažai – kolegos, mokslinis asistentas, gidas bei daiktų nešikas.

Išvykose po Madagaskarą S.Budavičiūtę žavėjo ne tik salos gamta, bet ir ten gyvenančių žmonių ramumas. Lietuvė pasakojo, kad nors šioje šalyje klesti didelis skurdas, didelis vaikų mirtingumas, vietos gyventojai nuolatinius sunkumus vertina labai ramiai – žino, kad taip skirta, nieko jie patys nepakeis.

Ryžiai ir dar kartą ryžiai

Salos gyventojai, anot pašnekovės, yra labai draugiški bei vaišingi. Jie kiekvieną atvykusį svečią stengiasi pavaišinti bei pavalgydinti. Kadangi pagrindinė saloje auginama kultūra yra ryžiai, tai juos, pagardindami įvairių augalų lapais, valgo tris kartus per dieną.

„Per ekspedicijas Madagaskare išmokau labai svarbią pamoką: žmonės privalo pasikeisti ir stengtis išsaugoti gamtą, o ne bet kokia kaina stengtis ją pritaikyti savo poreikiams. Jei norime, kad mūsų vaikai ir anūkai gyventų visavertį gyvenimą, mes turime gyventi taip, kad gamtai būtų patogu su mumis. Visos problemos, su kuriomis susiduriame gamtoje, kyla nuo žmonių veiklos. Taigi supratau, kad mano pašaukimas šiuo metu yra praktiškai pritaikyti iš mokslo ir gamtos gautas žinias“, – tvirtino pašnekovė.

Eksperimentavo nuo vaikystės

Moteris įsitikinusi, jog žmogus, įkvėptas mokslo, niekada nenustos tyrinėti, nes jam neužtenka paprasto atsakymo, visuomet norisi sužinoti daugiau.

„Mokslininke buvau dar vaikystėje. Augau kaime, aštuonių vaikų šeimoje buvau pati jauniausia, todėl visuomet sekiodavau mamai iš paskos. Kadangi mama labai myli gėles ir namuose jų augo labai daug, tai nuo mažens sukiojausi jos gėlių darželyje. Su gėlėmis darydavau įvairiausius eksperimentus: trindavau jų žiedus ir spausdavau sultis, džiovindavau. Su mama važiuodavome į mišką, jos dėka žinau visų grybų bei uogienojų pavadinimus“, – vaikystę Daujėnuose prisiminė moteris.

S.Budavičiūtės tėvų sodyba ne kartą buvo pripažinta gražiausia miestelyje.

Toli nuo Lietuvos gyvenančią moterį labai slegia gimtinės bei vaikystės namų ilgesys. Ji tėvų namuose yra itin reta viešnia.

Suomijoje įsikūrusi S.Budavičiūtė neslėpė besijaudinanti dėl Lietuvoje galiojančio griežto pilietybės įstatymo. Norėdama būti su vyru bei vaikais vienos šalies piliete, ji buvo priversta atsisakyti Lietuvos pilietybės.

„Prieš pasiryždama žengti tokį skaudų žingsnį, tris dienas verkiau, buvo labai skaudu. Prezidentė mano mamą už užaugintus ir gerai išauklėtus 8 vaikus apdovanojo medaliu, o aš pasijutau savo šaliai nereikalinga“, – apgailestavo Suomijos piliete tapusi pasvalietė.

Projektas: Ateitis – dabar.

Panskliautas.lt