Ugnė Jakusevičiūtė
Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokytoja Adelė Samuolienė rašo: „Ugnė, kurią visi vadina Ugnyte. Nenustygsta vietoje, kaip pati sako: „Manęs visur turi būti daug. Esu labai triukšminga, užsispyrusi ir nenuorama.“
Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi
Vaikšto po kiemą maža juoda Musytė. Ji tokia mažutė, skriaudžiama visų. Su ja kiti šunys nedraugauja, pravardžiuoja ja muse velnio blusa. Ji gailiai žiūri į cukrinius debesis ir svajodama braukia varganą ašarėlę. Svajoja, kad skraido su auksasparniais paukščiais, ten aukštai iki dausų. Įsivaizduoja, kad turi didelius drugelio sparnus, primenančius margaspalvius lapus. Skraido šitas mažas šuniukas dangaus karalystėje. Bet tada mažoji velnio blusa sugrįžta į realybę. Jis išvysta tą patį skaudinantį nešvarų kiemą, primenantį bulviakasį, ir vėl braukia gailią ašarėlę.
Spalvotas ruduo
Einu takeliu, stebiu, kaip nuo medžių krenta ugniniai lapai. Spalvoti, ryškūs. Plasnoja visur. Tik medžiai liūdni, tyliai laidoja save. Pervėrė jų šerdis šaltas ruduo… Bet nieko nepakeisi. Teks laukti, kol vėl širdis iš laimės krykštaus…
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!