Už karvę iš skerdyklos tegavo šešis eurus

Biržietė, pardavusi skerdyklai savo karvę, tikėjosi sulaukti pinigų už skerdieną. Po pusantros savaitės sulaukė žinios, kad jos karvės mėsa išbrokuota ir netinkama naudoti žmonių maistui.

Tikėjosi gauti gerokai daugiau

Į redakciją kreipėsi Bobėnų kaime gyvenanti ir ūkininkaujanti Ina Laurišonienė. Moteris sakė nesiruošianti bylinėtis su, jos įsitikinimu, ją apgavusia skerdykla. Tačiau tenorinti paviešinti, jos manymu, neteisybę, kuri gali užklupti ir taip žemų pieno supirkimo kainų kankinamus ūkininkus.

I. Laurišonienė laiko 30 melžiamų karvių bandą, dirba 25 hektarus žemės. Auga nemažai prieauglio. Tad, jei tenka išbrokuoti karvę, jos negydo, nes tai daug kainuoja, o ją parduoda į skerdyklą.

Rugpjūčio viduryje ūkininkė nutarė parduoti vieną karvę. Nors ji pieno davė nemažai – dukart per dieną maždaug po 12 litrų, – jos nepavykdavo apsėklinti. Be to, reikėjo pinigų.

Paskambino pažįstamam Biržų rajone esančios skerdyklos „Agaras“ supirkėjui Židrūnui Užubaliui. Skambino pirmadienį. Šis moteriai pasakė, kad remontuoja mašiną ir atvažiuos, kada galės. Moteris sutiko.

Vėliau ji sakė sulaukusi savo vyro priekaišto, kodėl tik šiai įmonei skambinanti, gal kitur brangiau parduotų. Moteris pasakė, kad supirkėjas pažįstamas, jau įpratusi jam parduoti.

Karvutės paimti supirkėjas atvažiavo ketvirtadienį. Kadangi gyvulys buvo pametęs auskarą, dar vieną papildomą supirkėjas įsegė į ausį.

Atvažiavęs supirkėjas pasakė, kad, jei ūkininkė parduos gyvulį už „gyvą“ svorį, tegali duoti 40 centų už kilogramą. Moteriai pasirodė, kad tai itin maža suma. Supirkėjas jai pasakė, kad už skerdieną ji gali gauti 2,15 euro.

Anksčiau I. Laurišonienė gyvulius parduodavo paimdama pinigus už gyvą svorį. Tačiau šįkart ūkininkė susigundė parduoti gyvulį ir palaukti pinigų po to, kai jis bus paskerstas ir paskaičiuotas skerdienos kiekis.

Išvežto gyvulio „gyvas“ svoris siekė 570 kilogramų. Moteris tikėjosi už karvutę gauti bent kelis šimtus eurų.

Tačiau koks nustebimas buvo, kai ūkininkė po devynių dienų paštu gavo UAB „Agaras“ gyvulių pirkimo – pardavimo sutartį ir sąskaitą faktūrą. Pagal ją paaiškėjo, jog moteris už visą karvę tegauna… 6,56 euro.

Sąskaitoje buvo nurodyta, kad gyvas karvės svoris siekė 536 kilogramus, skerdienos – 218,54 kilogramo.

Nieko nesuprasdama, kas čia nutiko, moteris pasitarė su savo drauge ir nutarė važiuoti į skerdyklą aiškintis, kodėl gavo tiek mažai pinigų.

Aktą gavo po pusantros savaitės

Moterys nuvyko į skerdyklą. Čia kalbėjosi su gamybos supirkimų skyriaus vadovu Remigijumi Šedžiu. Šis ūkininkei perdavė rugpjūčio 20 dienos Biržų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimą „Dėl gyvulių, gaišusių vežant į skerdyklą ar gaišusių skerdykloje ir skerdenų netinkamumo žmonių maistui“.

Pagal šį aktą paaiškėjo, kad I. Laurišonienės karvė buvo be galo ligota. Surašyta daugybė ligų – kepenų riebalinė degeneracija, plaučių emfizema, perikarditas, fibrinas pleuroje, lėtinis enterokolitas, nekrotizuotų audinių plotai priekiniame ketvirtyje, abscesai pilvo ertmėje, pūliuotas peritonitas, pūvėsibis vidaus organų uždegimas.

Išbrokuoti visi 223 kilogramai. Padaryta išvada, kad skerdiena ir subproduktai netinkami žmonių maistui.

Šį aktą turėjo pasirašyti Biržų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vyriausioji veterinarijos gydytoja Daiva Pakaušienė bei dalyvavusi gamybos cecho vyriausioji meistrė L. Katkūnaitė.

Surašyti akto 3 egzemplioriai ir, kaip teigiama, perduoti UAB „Agaras“ administracijai, Biržų VMVT, gyvulio savininkui.

I. Laurišonienė nustėro. Šį aktą ji gavo tik praėjus pusantros savaitės po gyvulio pardavimo bei skerdimo ir tik po to, kai pati atvažiavo į skerdyklą aiškintis. Ūkininkė gavo akto egzempliorių, kuriame nėra nė vieno parašo. Moteriai nesuvokiama, kodėl ji nebuvo informuota apie tai, jog gyvulys išbrokuotas, iš karto.

„Iki Biržų nuvažiuoti – kelios minutės. Galėjo mane informuoti, būčiau nuvažiavusi, pati įsitikinusi, kad gyvulio mėsa netinkama. Dabar kaip aš galiu pasitikėti aktu, kurį gavau pareikalavusi po šitiek laiko?“ – klausė ji.

Moteris abejoja ir aktą rašiusios gydytojos D. Pakaušienės nešališkumu. Jos manymu, jei ji gauna atlyginimą iš skerdyklos, ji gali rašyti tai, kas naudinga įmonei, o ne žmogui.

Kaip turėjo atrodyti serganti karvė?

žTokiomis abejonėmis ji pasidalino ir su R. Šedžiu. Klausė, kur buvo padėta karvės mėsa. Kai sužinojo, kad atiduota gyvūnams šerti, sakė supratusi, kad jos patiklumu pasinaudota. Juk visi žino, kiek parduotuvėje kainuoja maistas šunims, o jai už kilogramą mėsos tesumokėta 3 centai.

„Jei sąžiningai, man turėjo paskambinti ir pranešti. Jei būčiau žinojusi, būčiau sumokėjusi už skerdimą ir pati karvę būčiau pardavusi šunų maistui, tai vis daugiau pinigų būčiau gavusi“, – apgailestavo I. Laurišonienė.

Moteris su drauge iškart iš skerdyklos sako nuvažiavusi į Biržų valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Susitikusi su keliais gydytojais ir paklaususi jų, kaip turėjo atrodyti karvė, jei sirgo tokiomis ligomis. Pasirodo, ji turėjusi šlubuoti ir nesikelti jau kelias dienas. Be to, ir svoris turėjo kristi. Dabar ji svėrė 570 kilogramų, pati įlipo į furgoną. Nebuvo jokių požymių, kad karvė sirgtų. Juolab kad ūkininkė ir neskubėjo, laukė, kada supirkėjas susiremontuos savo mašiną ir atvažiuos. Jei karvė būtų sirgusi, moteris būtų ieškojusi, kas paims ją kuo skubiau.

Be to, ir skerdykloje karvė buvo įvaryta ne prie sergančių, o prie sveikų gyvulių.

Pasak ūkininkės, su ja kalbėję veterinarijos gydytojai tik pečiais gūžčiojo. Bet iš skerdykloje dirbusių kolegų esą girdėjo, kad prapjovus šio gyvulio pilvą „pasmirdo“ visa linija, ją teko stabdyti ir valyti.

Iš veterinarijos tarnybos I. Laurišonienė sakė išėjusi vos ne raudodama.

„Kaimo žmogus ruzoji ruzoji, o ką gauni?“ – apgailestavo moteris.

Ateityje, jei teks parduoti gyvulį, ji daugiau reikalų su „Agaro“ skerdykla žada nebeturėti.

Skerdykla atlyginimų nemoka

Biržų VMVT vadovas Adolfas Rinkūnas sako matęs karvės skerdienos nurašymo aktą ir gydytojos parašą. Jis netiki, kad skerdykloje galėjo suklysti ir ištirti ne šios ūkininkės karvę, nes čia galioja dviguba ženklinimo sistema. D. Pakaušienė yra VMVT darbuotoja, o „Agaro“ skerdykloje atlieka valstybinę veterinarinę priežiūrą. Apžiūri organus, seka, ar nėra ligų, nusprendžia, ką brokuoti. Šio darbo tikslas – kad žmonių maistui nepatektų blogos kokybės skerdiena.

Skerdykloje dirba septyni VMVT darbuotojai – 4 veterinarijos gydytojai ir 3 veterinarijos felčeriai.

„Agaras“ niekam iš mano vadovaujamos tarnybos darbuotojų atlyginimo nemoka“, – teigė A. Rinkūnas.

Pasak tarnybos vadovo, skerdykloje dirbantys žmonės tai daro jau daug metų, turi didelę patirtį. Tikslo išbrokuoti gerą mėsą jie neturi – jie tiesiog dirba savo darbą. Ir šiuo atveju, nors ant akto yra vienos gydytojos parašas, anot A. Rinkūno, ji ne viena taip nusprendė.

Išbrokuotos mėsos šunims atiduoti žmogui neleidžiama. Ji išdorojama, specialiai pažymima ir parduodama arba utilizuojama.

Kadangi VMVT darbuotojams privaloma deklaruoti viešus ir privačius interesus, tai daro ir D. Pakaušienė.

Sukeisti numerių neįmanoma

UAB „Agaras“ supirkimų skyriaus vadovas Remigijus Šedys prisiminė atvejį, kai parduoto gyvulio savininkei teko atiduoti mėsos pripažinimo netinkamu naudoti žmonių maistui aktą. Jis apgailestavo, kad šis aktas ūkininkei buvo pateiktas taip vėlai. Taip įvyko todėl, kad tuo metu, kai buvo nupirktas šis gyvulys, jis atostogavo. Paprastai augintojas informuojamas iš karto, jei mėsa būna pripažįstama netinkama naudoti žmonių maistui.

Pašnekovas neneigė, kad skerdykloje apsilankiusi gyvulio savininkė labai barėsi. Todėl jis paprašė situaciją paaiškinti veterinarijos gydytojų, kurie tą gyvulį pripažino netinkamu ir matė tą skerdieną.

„Aš pats auginu gyvulius ir suprantu, ką tai reiškia. Apgailestauju, kad ūkininkės karvės mėsa buvo pripažinta netinkama vartoti. Aktą surašo veterinarijos tarnyba, ji įvertina skerdieną. Mes remdamiesi jų išvadomis skerdieną įkainojame“, – sakė R. Šedys.

Netinkamos žmonių maistui naudoti skerdienos įkainis siekia 3 centus. Todėl tokia maža suma ir kliuvo ūkininkei. Suma maža – pripažįsta. Tačiau kainuoja ir gyvulio atvežimas, paskerdimas.

Mėsos, pripažintos netinkama naudoti žmonių maistui, savininkui išsivežti nebeleidžia veterinarijos taisyklės.

Tokia mėsa gali būti ženklinama ir parduodama gyvūnų maistui.

Pasak R. Šedžio, tokių atvejų, kad mėsa būna pripažįstama netinkama naudoti žmonėms, pasitaiko retai. Būna atvejų, kad vežami gyvuliai krenta.

Apie šį atvejį jam teko kalbėti su supirkėju. Nors karvutė svėrė daug, jos įmitimas, pasak pašnekovo, buvo mažas. Todėl supirkėjas Ž. Užubalis ir pasiūlė žemiausią kainą. Ūkininkei tokia kaina netiko, todėl jis ir pasiūlė parduoti mokant už skerdieną – jei viskas būtų buvę gerai, kaina būtų buvusi aukšta.

„Jei karvė vaikščiojo, nereiškia, kad buvo sveika. Tarkime, ligoninėje žmonės irgi vaikšto, bet nereiškia, kad jie neserga“, – aiškino R. Šedys.

Numerių sumaišyti skerdyklos darbuotojai esą irgi negali. Kai iš aptvarų gyvuliai varomi į skerdyklą, nuskenuojamas ant auskaro esantis brūkšninis kodas. Be to, 200 kilogramų sveriančios mėsos perkabinti į kito gyvulio vietą fiziškai esą neįmanoma.
Jurgita Vitkauskienė

Nuotraukoje: „Iki Biržų nuvažiuoti – kelios minutės. Galėjo mane informuoti, būčiau nuvažiavusi, pati įsitikinusi, kad gyvulio mėsa netinkama“, – apmaudą liejo nuostolį dėl parduoto gyvulio patyrusi Ina Laurišonienė.