Užduotis – be formos, meistriškai, senoviškai – įvykdyta

„Geriausias šių metų liaudies meistras apskrityje“ – svariu vardu įvertinta Irenos Vapšienės kūryba Panevėžio krašto tautodailininkų parodoje. Tai reiškia, ji tapo pretendente į „Aukso vainiką“ – aukščiausią neprofesionalaus kūrėjo apdovanojimą Lietuvoje. Rudenį paaiškės menotyrininkų komisijos sprendimas. Tačiau koks jis bus – toks, vistiek lapkritį Kupiškio etnografijos muziejuje numatytos iškilmės – kraštietė Irena Vapšienė rengia jubiliejinę parodą.

PINA SENOVIŠKAI

Tautodailininkė Irena Vapšienė skaičiuoja: štai jau dvidešimt treji metai, kaip mirko, lenkia, obliuoja vyteles – tokio prisiruošimo ir, be abejo,  stiprių rankų, kaip ir jas įdarbinančių sumanymų reikia, kad paprasčiausias karklas virstų meno kūriniu.

-Prisimenu, sūnui buvo vos dveji, kai aš susidomėjau pynimu iš vytelių. Kaip tik tada į Kupiškį atvažiavo toks pynėjas, jau garbaus amžiaus senolis  Jankauskas – pats buvęs kupiškėnas, ir aš bėgte nubėgau į tuos kursus. Pradėjau, kaip visi – nuo paprasčiausios lėkštelės, o dabar mažų darbelių nebedarau – nebeįdomu.

Moteris metė iššūkį sau – pins baldus. Ir išties: namuose – pačios sunertas stalas, krėslai, etažerė, kabykla drabužiams. Ne todėl, sako, jog rūpėjo verslauti – gal bus paklausa, tiesiog norėjosi patikrinti mokytojo teiginį, esą baldai – pernelyg sunkus užsiėmimas moteriai. Įsitikino ir neneigia – išties nelengvas, bet kad neįmanomas – irgi netiesa. Tiesiog šiam darbui reikia daug daugiau erdvės, nei smulkmenų pynimui. Visko daugiau: ir laiko, ir sveikatos, ir geresnių sąlygų.

Šiandien tautodailininkė sau numatė kitą užduotį – meistriškai įvaldyti senovinį pynimą.

-Tai – toks bemaž rišimas, pynimas be formos, – mėgina paaiškinti sudominusią techniką. – Labai nedaug pynėjų tebedirba šiuo metodu – gal vos trys – keturi. Man patinka, kad šis būdas nereikalauja skubėti, kaip įprastas, kuomet stengiesi, darbą pradėjęs, kuo greičiau baigti, kol šlapia vytelė nespėjo sudžiūti. O čia – sudrėkinai, supynei, gali padėt į šalį – grįši po kelių dienų ar savaičių, pasiimsi ir vėl tęsi lyg niekur nieko.

Tokios pintinės, kuriose anksčiau žmonės dažniausiai laikydavo grūdus, gali būti pinamomis nebūtinai iš vytelių. Puikiai atrodo ir surištos iš šiaudų grįžčių.

IEŠKOJO KITO KELIO

Jau kurį laiką Irena Vapšienė dirba Kupiškio etnografijos muziejuje, nors jaunystė buvo išvedusi ne tik iš gimtinės, kuri – visai prie pat Subačiaus, bet ir darbą pasiūliusi anaiptol su menais nesusijusį. Baigusi kino mechanikų mokyklą Kaune, ten ir pasilikusi – mokomuosius filmus demonstravusi. Tik vėliau kartu su vyru, irgi kupiškėnu, nusprendę grįžti arčiau tėvų namų. Panašu, kad su sugrįžimu atgijo ir ankstesni troškimai: na ir kas, kad nepavyko įstoti į Dailės akademiją –  ieškoti kitų kelių, vedančių į kūrybos menes, juk niekas neuždraudė.

-Gal ir negerai, kad, profesiją rinkdamasi, pasidaviau abejonei: jeigu jau likimas man nepalankus, ambicingų planų atsisakysiu, antra vertus, įgijau kitokios patirties, – svarsto menine prigimtimi galinti didžiuotis moteris. – Nebūna taip, kad daigi sėkla nesudygtų – reikėjo truputėlį atitokti ir įdėmiau apsidairyti. Visą laiką rūpėjo piešti – žiūrėjau į gražius mamos piešinius, ir pačiai neblogai sekėsi – labai norėjau lavintis. Nutiko taip, kad  anksti likau našle – pynimas, tapyba man tapo ir nusiraminimu, ir priminimu, kad vis tiek gyvenimas yra gražus. Na, jei ne visada gražus, tai įvairus ir nenuobodus – tikrai.

MATYDAMA – „TIRPO“

Jei neturėtų mėgiamo užsiėmimo, juokauja, „nušoktų nuo proto“ – nieko neveikiančios savęs neįsivaizduoja. Ir veiklos pynėjai nestinga, juolab kad pati augina vyteles, pati pasiruošia darbui būtiną medžiagą.

Dar daugiau: sužinojo, ar lengva mokytojo misija – Kupiškio technologijų mokykloje pynimo būrelį vedė, su neįgaliaisiais – darbo terapijos užsiėmimus. Na, o pastaruosius kelerius metus darbuojasi Kupiškio etnografijos muziejuje.

Rudenį kupiškėnai ir kiti Irenos Vapšienės talento gerbėjai bus pakviesti į šventę – tautodailininkė rengia jubiliejinę parodą, kurios ekspoziciją sudarys net trys dalys: tapyba, pynimas, keramika. Kaip tik molį – šią nuosėdinę uolieną, tiksliau, jos žavesį, kūrėja ryžosi pažinti iš arčiau visiškai neseniai, nors mąstė apie tai ne vienerius metus:

-Būdavo, aš tiesiog ištirpstu, matydama, kaip prie žiedimo rato meistrai tveria stebuklus – kaip iš paprasto molio gniužulo kyla aukšta vaza, ar formuojama plati puodynė, – pasakoja. – Dabar ir aš tą įrenginį karts nuo karto „kankinu“ – mūsų skyriaus tautodailininkų pirmininkas pasirūpino, kad patys tokį turėtume.

Kas gi atsitiko, kad panūdo rankas nardinti ne į virtiniams skirtą tešlą? Kažkokio specialaus paaiškinimo, šypsosi, lyg ir nėra: savaime pajutusi – laikas keistis, metas naujai pradžiai. Ir pavyko: mamai 95 – mečio proga įteikė pačios žiestą puodynę. Dovana vertė krykštauti abi: ir jubiliatę, ir jos sveikintoją.

***

Dabar Irena rengiasi Kupiškio krašto tautodailininkų plenerui. Sako, susirinks daugiausia tapytojų, nes kupiškėnai garsūs išties stipriais šios vaizduojamosios dailės šakos atstovais.

Kokią užduotį turės Irenos teptukas? Tikriausiai – kerintis peizažas. Juk neatsitiktinai ją žavi rusų klasika – Iljos Repino darbai, o ir lietuvius – pažįstamų kolegų – biržiečio Kęstučio Preidžiaus, panevėžiečių Lidijos ir Jono Dailidėnų darbus tautodailininkė giria.

Ingrida Paškauskaitė

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: