V. Mazuronis: mada ar teisingumo triumfas?

Pastaruoju metu nuvilnijo ne viena kaltinimų seksualiniu priekabiavimu banga. Kaltinami šiuo gėdingu nusikaltimu yra ne šiaip niekam nežinomi žmonės, greičiau priešingai – visuomeninės figūros, formuojančios kultūrinį kontekstą šalyje, kurių vardai jau tapo Lietuvos kultūros istorijos dalimi.

Kiekvienas Lietuvos gyventojas buvo panardintas į intymias detales įvykių, nušviestų įvairiose plokštumose, skirtingais rakursais. Socialiniai tinklai ir portalai sprogo nuo besimėgaujančių komentuoti prisidengiant anonimiškumo kauke ir pasigardžiuojant pikantiškomis detalėmis.

Iš šono žvelgiant į šią situaciją apima siaubas: metami baisiausi ir šlykščiausi kaltinimai nusikaltimu, už kurį kiekvienoje civilizuotoje arba pretenduojančioje ja būti šalyje, kur vyrauja įstatymo ir teisės viršenybė, būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas su visais iš jo išplaukiančiais procesiniais veiksmais. Kas gi vyksta pas mus? Tyrimas ar viešas diskursas? O gal minios teismas, raganų medžioklė?

Ar kas nors iš mūsų gali pasakyti, kokia šių įvykių atomazga? Ar tai tik dar vienas viešas apdergimas net nesistengiant iš tiesų išsiaiškinti, kas įvyko, kas kaltas ir kas nuskriaustas? Kas laukia tų, kuriuos apkaltino, ir tų kurie kaltino? Kas bus, jei paaiškės, kad viskas buvo visiškai KITAIP? Kas už tai atsakys? Ar teisėsaugos institucijos imsis tirti šiuos, nepaprastą rezonansą visuomenėje įgavusius faktus (ar tai faktai?)? Koks bus tų tyrimų rezultatas ir kodėl ši banga tiek pasaulyje tiek Lietuvoje kilo būtent dabar? Ar mes netampame marionetėmis, kurias kažkas sumaniai tampo už virvučių, pamesdamas pusiau tariamos tiesos, pusiau tariamo melo informaciją? Galų gale, ar mes užmiršome apie nekaltumo prezumpciją, teismo teisę nustatyti, kas teisus ir kas kaltas?

Juk iš tiesų, kalba ne apie prozišką seksualinio priekabiautojo ir jo aukos atvejį. O apie tai, kad mūsų valstybėje teisingumą vykdo ne tam sukurtos institucijos, o minia, apsiginklavusi šiuolaikiniu nuomonės formavimo instrumentu – socialiniais tinklais. Tai suteikia didžiules galimybes žaibiškai formuoti visuomenės nuomonę, kitaip tariant, nuteisti ir „nužudyti“ žodžiu bet ką ir bet kada. Galima tai vadinti diskusija ar žodžio laisve, tačiau realiai tai – minios nuosprendis be galimybės apsiginti. Aš nebandau užčiaupti burnos laisvam žodžiui. Tiesiog sveikas protas sako: jei įvyko nusikaltimas ir yra nukentėjusi pusė, nusikaltimas turi būti išaiškintas ir jeigu kaltė yra įrodoma, kaltasis turi būti nubaustas, o nukentėjusiam – atlyginta.

Kodėl niekas nejaučia atsakomybės už ištartą žodį, galintį sukelti pačias žiauriausias pasekmes tam, kurio adresu jis yra pasakytas? Ir čia kalbu ne tik apie pastarųjų mėnesių, savaičių ir dienų gvildenamus skirtingų asmenų „sekso skandalus“. Juk dar neseniai į dienos šviesą buvo išvilktas neva tai faktas apie D. Banionio, G. Sondeckio ir vyskupo V. Sladkevičiaus „darbą“ KGB struktūrose. Juk kalbama buvo ne apie Joną Jonaitį ir Petrą Petraitį – niekam nežinomus asmenis. Kalbama buvo apie žmones, kurių nuopelnais niekas niekada neabejojo ir netgi tuos nuopelnus ordinais įvertino. Ar yra kokia nors žinyba ar struktūra, atsakinga, už „paviešintų“ faktų tikrumą. Kas atsiprašys iškeliavusių anapilin ir negalinčių apsiginti žmonių artimųjų už šeimos vardo suteršimą? Ar kam nors šiandieną Lietuvoje yra akivaizdu, kad du itin Lietuvai nusipelnę žmonės buvo KGB agentai?

Yra ir dar daugiau neatsakytų klausimų ir nutylėtų dalykų, į kuriuos atsakymo niekas negavo: antai, kaip vertinti lietuvių žurnalistės R. Janutienės parašytą knygą apie Lietuvos valstybės Prezidentę D. Grybauskaitę ir nupiešta jos portretą; arba knygą apie Lietuvos „Sąjūdžio“ patriarchą V. Landsbergį, laužančias ne tik daugybės Lietuvos gyventojų stereotipus, bet ir žlugdančias jų tikėjimą tais žmonėmis, kurių gyvenimo istorijos yra aprašomos? Jei tai šmeižtas, tai kodėl niekas nepareikalavo knygų autorės atsakomybės? O jei – ne šmeižtas…, tuomet, kas pasakys, kad karalius nuogas?

Visas negeroves mes nurašome sovietiniams laikams, kuomet visi neva tai vogė, skundė kaimyną ar stojo į Komunistų partiją. Vasario 16-ąją minėsime 100 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metų. Beveik tris dešimtis metų mes kuriame naują, laisvą nuo užsienio šalies okupacijos, modernią valstybę. Tapome Europos Sąjungos, puoselėjančios žmogiško orumo, laisvės, demokratijos, lygybės, teisinės valstybės, žmogaus teisių užtikrinimo vertybes, nariais. Per šį laikotarpį gimė ir užaugo naujoji karta, nesusidūrusi su sovietmečiu. Ji neturėtų būti pakanti melui ir dvigubiems standartams. Ši karta turi gyventi civilizuotoje visuomenėje. Visuomenėje, kurioje žmogiškas orumas ir teisės viršenybė eitų išvien.