Komentarai

V. Rinkevičius: „1500 ha – optimalus miško plotas pelningai ir tvariai ūkininkauti“

Esu vienas iš Miškų įstatymo pataisų iniciatorių, kuriomis siekiama nustatyti, kad vieno fizinio ar juridinio asmens galimas įgyti bendras miškų ūkio paskirties žemės plotas neviršytų 1500 hektarų. Mano nuomone, tokio ploto miško valda leidžia tikrai racionaliai ir pelningai ūkininkauti bei išsaugoti šeimos ūkio tradicijas ilgą laiką. Teko būti Švedijoje, kur pasiturinti šeima tokio dydžio plote ūkininkauja jau šimtmečius, užsiima pirminiu medienos apdirbimu, turi modernios technikos ir lentpjūvę, tiesa, baldų negamina, bet pelningai dirbti ir gražiai tvariai tvarkytis tiek hektarų visiškai pakanka, tai – optimali  riba.

Įstatymo pakeitimai kelią skinasi sunkiai

Miškų įstatymo pakeitimai dėl miško žemės įsigyjamo ploto ribojimo Seime kelią skinasi sunkiai – dėl to komitetuose ir plenarinių posėdžių salėje diskutuojama jau apie pora metų. Svarstymai ir iniciatyvos ypač suaktyvėjo, kai kilo aštrių diskusijų, ar nepažeidžiami įstatymai dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo, ploto ribojimo ir nepakankamos kontrolės, nors nuo 2006 m. visiems rinkos dalyviams nustatyta vienoda 500 ha įsigijimo riba bei apibrėžta, pagal kokias sąlygas ji gali būti didesnė. Tačiau miškai Lietuvoje parduodami pagal Miškų įstatymą, kuris nenumato jokių privačios nuosavybės miško ploto apribojimų. Šiuo metu kiek daugiau nei pusę šalies miškų valdo valstybė – po urėdijų reformos įsteigta jas apjungusi Valstybinių miškų urėdija, o likusiąją dalį – apie 250 tūkst. privačių savininkų. Dėl sparčiai superkamų ir į stambias rankas telkiamų miškų masyvų girdisi vis daugiau nerimo gaidų. Lietuvoje miškus labai sparčiai superka kelios verslo grupės, daugiausiai užsienio kapitalo, ir primena, kad jau ne pirmą kartą keliama miško ploto apribojimo iniciatyva. Įstatymo projektas po jo pateikimo Seimui prieš metus ir pavedimo jį toliau nagrinėti Seimo Aplinkos apsaugos komitete, kuris, beje, siūlomoms pataisoms nepritarė, vėl atkeliavo į plenarinių posėdžių salę. Po diskusijų Seimas neseniai nepritarė Aplinkos apsaugos komiteto išvadoms ir pagal statutą nutarė perduoti projektą toliau svarstyti Kaimo reikalų komitetui. Sunku pasakyti, kada jis to imsis, galbūt ilgai ir nedels, bet pati įstatymo priėmimo procedūra Seime, matyt, nusikels į rudenį.

Pataisos – dėl keleto priežasčių

Esu šalininkas tokio projekto dėl keleto priežasčių. Pirma, jeigu mes norime išsaugoti Lietuvą ir lietuvybę, tai būtina puoselėti ir patriotizmą. Dabar vyrauja tendencija, kai masiškai superkami miškai, ypač iš mažų savininkų – iš esmės tai daro didelės užsienio korporacijos. Miško valdymas – kartu ir tautinis aspektas. Jei lietuvis turi miško ar kitą nuosavybę, tai savo veiklą ir gyvenimą sieja su tėvyne Lietuva, o jei viską išparduoda, tai kelia sparnus, ir jam jau tas pats, kas bus su jo žeme.

Antra – regioninė politika. Regionuose įvairius miško darbus atlieka smulkus ir vidutinis verslas: kerta, retina, sodina ir pan. Tos mažos miškus tvarkančios įmonėlės jau masiškai nyksta, ypač po miškų urėdijų reformos. Iki jos kiekvienoje urėdijos teritorijoje buvo keliolika tokių įmonėlių, jų paslaugos nebuvo labai brangios, o centralizavus viską į vieną įmonę ir iš centro skelbiant viešuosius pirkimus šios įmonėlės pradėjo užsidarinėti, o žmonės išvažiuoti į užsienį atlikti tų pačių darbų – taip padidinome emigraciją.

Trečias dalykas, smulkios medienos perdirbimo įmonės. Regionuose buvo ir dar išlikę nemažai lentpjūvių, bet joms įsigyti žaliavos vis sunkiau ir sunkiau, o jei supirks didelės korporacijos miškus, kaip atsitiko Latvijoje, tai žaliavų įsigyti bus dar sudėtingiau ir tų įmonėlių, kuriose dirba 10–20 žmonių, neliks.

Ketvirta – nacionalinis saugumas. Nors žemė ir miškai gali būti privati nuosavybė, bet reikia nepamiršti, kad tai kartu ir valstybės turtas, nes valstybė įsikūrusi tam tikroje teritorijoje. Dėl to privalome į procesus atsakingai žiūrėti ir iš saugumo pozicijų. Jei šimtais tūkstančių hektarų supirks užsieniečiai ir dar nežinia – kokie, kaip mes galėsime jaustis saugiai, be to, miškuose vyksta ir karinės pratybos. Iš Lietuvos toliau bus išvežamas kapitalas, pelnas taip pat iškeliaus į užsienį, o mes liksime tik vergais, pjuvenų nešiotojais. Ar taip mes pritraukiame investicijas? Tik pigiai parsiduodame. Aš noriu būti šeimininkas savo žemėje, kad šeimininkai joje būtų Lietuvos žmonės ir kad jais jaustųsi visų mūsų vaikai.

Miškų įstatymo pataisos parengtos atsižvelgiant į žemės ūkio paskirties sklypų ploto vienam asmeniui ribojimą, t. y. „siekiant išvengti miškų ūkio paskirties žemės koncentracijos, krypstančios link intensyvaus miškininkavimo, ir sumažinti neigiamą pramoninio kirtimo įtaką kraštovaizdžio, rekreaciniams, bioįvairovės aspektams“. Be to, nurodoma ir į Konstituciją, kad valstybė įpareigota rūpintis natūralios gamtos objektų apsauga, prižiūrėti, kad gamtos ištekliai būtų naudojami saikingai, atkuriami ir gausinami.

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button